Apolònas (Apollōn), graikų mitologijoje – Olimpo dievas. Dzeuso ir titanidės Leto sūnus, Artemidės brolis dvynys. Iš visų graikų dievų buvo plačiausiai garbinamas, turėjo didžiausią įtaką ne tik graikų privačiam, bet ir visuomeniniam gyvenimui, įstatymų leidybai, jų interpretavimui. Gimė plaukiojančioje Asterijos (Delas) saloje. Manoma, kad Apolono garbinimas atėjo iš kraštų, buvusių į šiaurę nuo Graikijos, arba iš Mažosios Azijos.
Apolonas (amfora, Atika, apie 510 pr. Kr., A. Puškino muziejus Maskvoje)
Įvairiu laiku ir įvairiose vietose jo funkcijos skyrėsi. Archajinis Apolonas iš pradžių buvo susijęs su augalija, žemdirbyste, vėliau jis – medžiotojas ir piemuo. Įsitvirtinęs Olimpe Apolonas gavo funkcijų iš kitų dievų: pranašautojo (iš Gajos), muzikos globėjo (iš Hermio). Ilgainiui susiklostė kelios Apolono pagrindinės funkcijos. Apolonas pranašautojas: svarbiausias orakulas buvo Delfuose, kurio žyniai (iš jų svarbiausia žynė Pitija) patardavo, kur kurti miestus, kolonijas, kada pradėti karus; turėjo vaikus pranašautojus: Sibilę, Mopsą, Branchą, Idmoną. Apolonas gydytojas: sveikatos (ir greitos mirties) dievas – per Peloponeso karą pašalino maro epidemiją, saugojo nuo ligų gyvulių bandas; turėjo sūnų – gydymo dievą Asklepiją.
Belvederio Apolonas (nežinoma 4 a. kopija, spėjama, Laocharo, 2 a. pr. Kr., Vatikano muziejai)
Apolonas muzikos ir menų globėjas: muzikavo kitara, globojo mūzas; turėjo sūnų Orfėją. Apolonas piemuo: saugojo bandas nuo vilkų, ganė Admeto ir Laomedonto bandas. Apolonas karys: dalyvavo olimpiečių mūšiuose su gigantais ir titanais, susipykęs su Dzeusu nužudė jo tarnus kiklopus, per Trojos karą globojo trojiečius: strėlėmis nešė marą achajams, Hektorui padėjo nukauti Patroklą, Pariui – Achilą. Apolonas vartų sargas: akmens stulpas, vaizduojantis Apoloną kaip saugotoją, stovėdavo prieš namo ar kiemo vartus. Apolonas įsimylėjėlis: žavėjosi moterimis ir deivėmis, bet dažnai nesėkmingai (Dafnė, Kasandra, Karonidė, Marpesa), buvo įsimylėjęs jaunuolius Hiakintą ir Kiparisą. Apolonas saulės ir šviesos dievas: nuo 5 a. pr. Kr. tapatinamas su Helijumi.
Apolono šventyklos (6 a. pr. Kr.) griuvėsiai Aiginos salos Kolonos kalvoje
Apolono garbei pavasarį graikai švęsdavo Targelijas (7 a. pr. Kr. pabaigoje Apolono ir Dioniso kulto apeigos daug kur sutapo), kas ketvirtą rudenį Delfuose vykdavo Pitijos žaidynės (už jas svarbesnės buvo tik Dzeusui skirtos olimpinės žaidynės). Apolonas buvo vienas pirmųjų iš graikų perimtų romėnų dievų; jo šventykla netoli Palatino – viena turtingiausų Romoje. Imperatorius Augustas Apoloną laikė savo globėju. Helenizmo epochoje Apolonas buvo vaizduojamas kaip jaunikaitis, vyriško grožio idealas. Apolono atributai – lyra, lankas arba kitara, jam priskirti gyvūnai – vilkas, gulbė, delfinas, vanagas, pelė, driežas, augalai – lauras, palmė, alyvmedis.
1825