šv. Apolonija (Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje)
Apolònija 249, šventoji mergelė, kankinė. Šventė – vasario 9. Anot Tradicijos, Apolonija gyveno Aleksandrijoje. Paskutiniais imperatoriaus Pilypo Arabo valdymo metais per Romos miesto įkūrimo tūkstantmečio iškilmes (pagal istorinius dokumentus jos vyko 247) vienam Aleksandrijos poetų išpranašavus nelaimę, įniršusi ir nevaldoma miestiečių minia surengė kruvinus išpuolius prieš krikščionis. Eusebijo Cezariečio Bažnyčios istorijoje (325, lietuvių kalba 1993) perpasakojamame Dionisijo Aleksandriečio laiške Antiochijos vyskupui Fabijui rašoma, kaip nevaldoma minia žudė krikščionis ir plėšė jų namus. Anot Dionisijo Aleksandriečio, Apolonija buvo itin gerbiama krikščionė, greičiausiai diakonė (gr. kalba parthénos presbytis); iniršę vyrai pagrobė ją ir išmušė dantis, tada už miesto sienų sukrovė didelį laužą ir grasino sudeginti gyvą, jei neišsižadės krikščionybės. Apolonijai paprašius pagalvoti, ją paleido, tačiau tuojau pat ji šoko į laužą ir susidegino.
Šis pasakojimas išplėtotas Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje (Legenda aurea 1260–70), joje pabrėžiama, kad pirmieji krikščionys greičiau patys rinkdavosi mirti, nei išsižadėti savo tikėjimo ar būti nukankinti. Vėlesniuose šaltiniuose Apolonija klaidingai sutapatinta su Romos kankine, nukankinta valdant Julijonui Apostatai.
Dažniausiai vaizduojama jauna, laikanti palmės šakelę, arba reples su išrautu dantimi, kartais reples su dantimi laiko ant Naujojo Testamento arba jį skaito, o kitoje rankoje laiko reples su dantimi. Jos atributai – palmės šakelė, replės su dantimi. Catanijos miesto, dantų gydytojų ir kenčiančiųjų dantų skaumą globėja.
Apolonija (relikvijorius su Apolonijos danties relikvija, Porto katedra, Portugalija)
-Apolonija Aleksandrietė;
šv. Apolonija (liaudies skulptūra, Lietuvos nacionalinis muziejus)