apoptozė

apoptòzė (apo… + gr. ptōsis – kritimas), genetiškai programuota ląstelės žūtis, savidestrukcija. Apoptozė įvyksta, kai ląstelė ontogenezėje organizmui tampa nebereikalinga arba pavojinga. Pvz., dėl apoptozės iš moters organizmo per mėnesines pašalinamos gimdos ląstelės. Apoptozė prasideda ir susirgus įvairiomis ligomis, t. p. vėžiu. Tai normalus, nuo ląstelės metabolizmo priklausantis fiziologinis procesas, stabdantis ląstelių dauginimąsi (proliferaciją). Apoptozę gali skatinti tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Prasideda, kai aktyvinami ląstelės genai, kurie koduoja baltymus, ardančius ląstelės struktūrinius baltymus ir genetinę medžiagą. Ląstelė netenka sąlyčio su kitomis ląstelėmis, susitraukia, chromatinas kondensuojasi, specifiniai fermentai skaido citoplazmos baltymus ir branduolio deoksiribonukleorūgštį (DNR), kol ląstelė subyra į membrana apgaubtus kūnelius. Juos greitai atpažįsta, įtraukia ir sunaikina gretimos ląstelės arba fagocitai. Apoptozės metu nesuyra ląstelės lizosomos, nevyksta autolizė, todėl organizme neprasideda uždegimas ir imuninis atsakas. Apoptozė yra svarbi gemalo vystymosi, imuninės sistemos veiklos ir audinių homeostazės palaikymo dalis. Įvairūs veiksniai (tam tikro geno mutacija) gali sutrikdyti apoptozės reguliaciją – žūsta per mažai arba per daug ląstelių, dėl to organizme atsiranda dideli sutrikimai (pirmuoju atveju – vėžys, autoimuninės ligos, antruoju – degeneracinės nervų ligos, AIDS). Apoptozei alternatyvi nekrozė – pasyvi, atsitiktinė ląstelės žūtis.