apòrija (gr. aporia – keblumas, išeities nebuvimas), sunkiai sprendžiama arba neišsprendžiama dėl atsirandančių prieštaravimų problema. Senovės graikų filosofai ikisokratikai aporijos terminą vartojo sunkumo, keblumo reikšme. Filosofinę reikšmę jam suteikė Platonas. Aristotelis apibrėžė kaip priešingų išvadų lygiavertiškumą. Žinomiausios yra Zenono Elėjiečio daugio (Vienio nedalomumas, Daugio negalimybė, Vietos vieta, Apie grūdą) ir judėjimo (Dichotomija, Achilas, Strėlė, Stadijas) aporijos. Manoma, kad pabrėždamas neprieštaringumo reikalavimą Zenonas Elėjietis atrado prieštaravimus mąstant apie daugį (aibę) ir judėjimą. Aporijas imta aiškinti, kai tik Zenonas Elėjietis jas paskelbė. Aristotelis aporijas laikė mąstymo klaidomis, šio neigiamo vertinimo atsisakyta tik naujaisiais amžiais. Aporijas analizavo I. Kantas. Šiuolaikiniai matematikai, fizikai, filosofai nustatė, kad sprendžiant aporiją operuojama aktualios begalybės sąvoka, kurios vartojimas kelia sudėtingas problemas, kad operuodamas diskrečiais dydžiais (aibių elementais) Zenonas Elėjietis siekė iš jų sudaryti nediskrečius dydžius, o tai neįmanoma. Erdvė ir laikas nėra taškų ir momentų suma, bet jų vienovė. Aporijos padėjo atsirasti kontinuumo sąvokai. Tuometiniam graikų mokslui aporijos atvėrė begalybės, erdvės, laiko ir judėjimo tyrimo galimybes, kuriomis nebuvo pasinaudota dėl nepakankamo mokslo lygio. Zenonas Elėjietis atrado mąstymo formų ir realios tikrovės tam tikrą neatitikimą. Aporijos vartojamos kaip pradinės mokslo sąvokos ir jų samprata kinta, todėl jų tyrimas laikomas nebaigtu.
L: A. Grünbaum Modern Science and Zeno’s Paradoxen Middletown CT 1967.
314