apotècis ( gr. apothēkē – saugykla, sandėlis), aukšliagrybių ir kerpių vaisiakūnis. Būna bekotis, kotuotas, kartais netaisyklingas. Jo himenis (aukšlių ir parafizių sluoksnis) išsidėstęs viršutinėje pusėje. Po juo yra hipotecis, arba subhimenis (plonas susipynusių hifų sluoksnis). Apotecio mėsinga sterili dalis vadinama ekscipulu (jo kartais nebūna). Tipiškas apotecis yra ausūnio (Peziza). Bobausių ir briedžiukų apotecis buožiškas, raukšlėtas, susideda iš kepurėlės ir koto.
2119