apoteòzė (gr. apotheōsis – sudievinimas), šlovinamojo pobūdžio muzikos kūrinys; iškilminga, dažniausiai baigiamoji spektaklio arba šventinio koncerto dalis, kur kas nors šlovinama.
Kilnumo, meilės, kitų dorovinių bei visuomeninių vertybių išaukštinimas susiklostė baroko sceniniuose žanruose (Molière’o ir J. B. Lully komedijų baletų Ponas Pursonjakas, Miestelėnas bajoras pabaigos, kai kurių J. B. Lully, J. Ph. Rameau ir kitų kompozitorių operų bei baletų finalai, A. Cesti operos Aukso obuolys, J. B. Lully operų prologai). 19 a. pradžioje prancūzų muzikoje apoteozė dažnai kurta mirusio muziko atminimui pagerbti (F. Couperino trio sonatos Parnasas, arba Corelli apoteozė, Apoteozė nepalyginamojo pono Lully amžiaus atminimui). Apoteoze vadintini ir L. van Beethoveno Fidelio, G. A. Rossini Vilhelmo Telio, M. Glinkos Gyvybės už carą (Ivano Susanino), R. Wagnerio Niurnbergo meisterzingerių, R. Strausso Taikos diena, R. Gliero Varinio raitelio finalai.
1552