aprangõs mẽdžiagos, žmonių aprangos dirbiniams naudojamos medžiagos. Gaminamos iš natūralių, sintetinių, cheminių pluoštų ir jų mišinių. Aprangai vis plačiau naudojamos medžiagos iš bambuko, bananų, kokosų, kukurūzų, liepų, dilgėlių, kanapių ir kitų pluoštų. Visos šios medžiagos gali iš esmės pakeisti šiuo metu naudojamų tradicinių medžiagų asortimentą (medvilnę, šilką, vilną ir kita). Inovatyvūs gaminiai gaunami taikant moderniąsias technologijas, naudojant plieno pluoštą, stiklo plaušelius, dirbtinius pluoštus, papildytus antibakterinėmis, antigrybelinėmis medžiagomis, vitaminais, apsaugančius nuo drėgmės, vabzdžių, ultravioletinės spinduliuotės ir kita. Higieninės, deformacinės medžiagų savybės ir ilgaamžiškumas priklauso ne tik nuo jų prigimties ir technologinių poveikių gaminio formavimo metu, bet ir nuo eksploatavimo sąlygų, kurios dažniausiai nepalankiai veikia gaminių savybes. Dėl kintančių oro sąlygų kinta ir medžiagų struktūra, vyksta medžiagos molekulių irimas, kuris intensyvesnis didėjant temperatūrai ir ypač ultravioletinei spinduliuotei. Mažėja medžiagos stipris, tąsumas, atsparumas trinčiai ir kita. Medžiagoje vyksta pokyčiai, būdingi jai senstant. Panašūs procesai vyksta ir technologinių operacijų metu. Saulės spinduliavimas nepalankiai veikia ir medžiagų išorinę išvaizdą – daugelio medžiagų paviršius išblunka.
Lietuvoje
Natūralios aprangos medžiagos (odos, kailiai) pradėtos naudoti vėlyvojo paleolito (apie 12 000 pr. Kr.) laikotarpiu. Apavas buvo pinamas iš medžio žievių arba siuvamas iš žvėries kailių, apsiaustai siūti iš odų ir kailių. Vienas seniausių vyrų ir moterų galvos apdangalų buvo vilnonės žalvariu puoštos kepurėlės, kurių liekanų randama jau pirmųjų amžių po Kristaus kapuose. Vilniaus Žemutinės pilies ir Senojo arsenalo teritorijoje rasta 13–14 a. odos dirbinių (pakinktų, apavo liekanų). Pramoniniu būdu aprangos (avalynės, drabužių, galvos apdangalų, galanterijos dirbinių) medžiagas gaminti pradėta 19 a.; didžiausi odos gamybos centrai buvo Vilniuje (gamino avalynės pado odas, juchtą, odines pirštines) ir Šiauliuose (gamino kietąsias ir minkštąsias odas), daugiau aprangos medžiagų pradėta gaminti nuo 20 a. antros pusės. Aprangos medžiagų moksliniai tyrimai pradėti 1956 Kauno politechnikos institute (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas) įkūrus Odos ir tekstilės gaminių technologijos katedrą (nuo 1993 Aprangos ir polimerinių gaminių katedra). Svarbesni tyrimai atlikti 7 dešimtmetyje prie katedros įkūrus Avalynės ir siuvimo technologijos mokslinę laboratoriją (veikė 1962–93). Joje buvo tiriama natūralių odų struktūros ypatumai, savybės ir jų tarpusavio priklausomybė (vadovė Nijolė Majauskienė), minkštų medžiagų klijuotinių sujungimų mechaninių savybių prognozavimas ir gerinimas (vadovas V. Rajeckas), aprangos medžiagų mechaninis stabilumas (vadovas M. V. Gutauskas). Naudojantis tyrimų rezultatais patikslinta avalynės gamybos iš raguočių odų technologija (Regina Arcišauskaitė, Vaclovas Tričys), sukurtas originalus metodas avalynės formos stabilumui nustatyti (S. A. Ratautas), sintetinių kaučiukų avalynės padams klijuoti būdas (Antanas Petravičius), imta tirti minkštųjų medžiagų ir jų sujungimų deformacijas ir įtempius optinės poliarizacijos ir lazerinės interferencijos metodais (J. Liukaitis), sukurtas kompleksas (apie 20 pavadinimų) prietaisų heterogeninių polimerinių membranų, apkrautų pneumatine arba hidrauline apkrova, bandymams (M. V. Gutauskas). Svarbesni 21 a. pradžios moksliniai tyrimai – polimerų adhezija (vadovė V. Jankauskaitė), medžiagų mechaninis stabilumas (vadovas M. V. Gutauskas; J. A. Palaima ir kiti), didelės polimerų deformacijos (vadovas J. Liukaitis).