aprašomoji psichologija

aprãšomoji psichològija, suprañtančioji psichològija, 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje psichologijos kryptis, kurios objektas – žmogaus dvasinis gyvenimas. Aprašomosios psichologijos uždavinys – žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu. Aprašomoji psichologija susiklostė kaip reakcija į 19 amžiaus pabaigoje vyravusią eksperimentinę psichologiją, gamtamokslinių metodų taikymo psichologijoje trūkumus. Aprašomosios psichologijos pradininkas vokiečių filosofas W. Dilthey veikale Mintys apie aprašomąją ir analitinę psichologiją (Ideen über eine beschreibende und zergliedernde Psychologie 1894) teigė, kad gamtą galima aiškinti, o žmogaus dvasinį gyvenimą įmanoma tik suprasti, tai yra suvokti intuityviai; gamtos mokslus priešino su visuomeniniais mokslais ir neigė galimybę žmogaus psichikos istorinį sąlygotumą tirti objektyviais moksliniais metodais (iš jų ir eksperimentiniais), nes eksperimentinė psichologija ignoruojanti žmogaus psichikos svarbiausias ypatybes. W. Dilthey fenomenologinis aprašomasis metodas, kurį jis priešino priežastiniam analitiniam metodui, sąlygojo vokiečių filosofų A. Pfänderio, F. Krügerio pažiūrų formavimąsi. W. Dilthey sekėjas vokiečių psichologas E. Sprangeris, įvedęs aprašomosios psichologijos terminą, pagal žmogaus santykį su įvairiomis kultūros sritimis išskyrė 6 elgesio tipus – teorinį, ekonominį, estetinį, socialinį, politinį, religinį. Idealus modelis – asmenybė, kuriai būdingi visų elgesio tipų bruožai. Remdamasis šiuo skirstymu Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas G. W. Allportas eksperimentiškai tyrė žmogaus vertybines orientacijas (individo dorovinių, socialinių, politinių, estetinių nuostatų sistemą). Aprašomoji psichologija turėjo įtakos geštaltinei, fenomenologinei, humanistinei, egzistencinei psichologijoms.