apsãkymas, vienas pagrindinių prozos žanrų. Neturi griežtų žanro kanonų. Vyrauja dvi termino reikšmės – plačioji ir siauroji. Apsakymo plačiąja reikšme vadinamos visos smulkiosios prozos formos – vaizdelis, novelė, miniatiūra, nedidelė apybraiža. Apsakymas siaurąja reikšme – vienas smulkiosios prozos žanrų. Pasaulinėje literatūroje šis žanras vadinamas įvairiais nacionaliniais terminais, dažniausiai novele. Vakarų Europos klasikinei ir šiuolaikinei novelistikai apsakymo terminas paprastai netaikomas. Įvairiai aiškinami apsakymo ir novelės santykiai. Kai kurie literatūros tyrinėtojai abu terminus vartoja sinonimiškai, kiti apsakymą vadina novelės atmaina, treti apsakymą ir novelę laiko lygiaverčiais prozos žanrais. Lietuvių literatūros moksle labiausiai paplitęs apsakymo terminas. Apsakymas nuo novelės skiriasi laisvesne kompozicija, lėtesne veiksmo eiga, didesniu veikėjų skaičiumi, dėmesiu socialinei buitinei aplinkai, ryškesnėmis lyrinėmis ar satyrinėmis intonacijomis. Apsakymo konkretus vaizdas, charakteris, įvykis lengvai virsta metafora, simboliu, parabole. Apsakyme greičiausiai užfiksuojamos gyvenimo permainos, visuomeninė patirtis, meninio skonio pokyčiai. Kūrinio priskyrimą apsakymui ar novelės žanrui dažnai lemia tradicija, literatūrinė mada, autoriaus įvardijimas. Lietuvių literatūroje smulkiosios prozos ankstyvieji kūriniai (M. Valančiaus, V. Kudirkos, Žemaitės, J. Biliūno) dažniausiai buvo vadinami apsakymais, 3 ir 4 dešimtmetyje paplito novelės terminas (juo buvo vadinami ir laisvesnės kompozicijos kūriniai), sovietiniu laikotarpiu ilgą laiką vartotas tik apsakymo terminas, nuo 7 dešimtmečio vėl įsigalėjo novelės terminas.
Apsakymo žanras lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje apsakymas išsirutuliojo iš buitinių pasakų ir 17–18 a. religinių pasakojimų (šventųjų gyvenimo aprašymų, vaizdingų pasakojimų pamoksluose). Kaip savarankiškas žanras pradėjo klostytis 19 a. vidurio religinėje didaktinėje prozoje (A. Tatarė, M. Valančius). 19 a. ryškiausi V. Kudirkos satyriniai ir Žemaitės socialiniai buitiniai apsakymai, kuriuose keliami reikšmingi visuomeninio gyvenimo klausimai. Jiems būdinga lėta veiksmo eiga, detalus buities piešinys. 20 a. pradžioje sustiprėjo autobiografiniai, psichologiniai, alegoriniai elementai, įvairėjo apsakymo forma (A. Vienuolio, J. Tumo-Vaižganto apsakymai). V. Krėvė buitinį etnografinį vaizdą sulydė su psichologizmu, egzistencinėmis problemomis. 3 dešimtmetyje šį žanrą atnaujino ekspresionistiniai J. Savickio, P. Tarulio apsakymai, kuriems būdinga neįprasta tematika bei motyvai (didmiesčio vaizdai, vienišumas, gyvenimo absurdiškumas). 4 dešimtmetyje susiklostė lyrinis, buitinis, psichologinis, satyrinis, impresionistinis, ekspresionistinis ir kiti apsakymo tipai. Po 1944 sovietinės okupacijos apsakymas, kaip ir visa literatūra, plėtojosi 2 kryptimis. Dauguma iškiliausių apsakymų kūrėjų pasitraukė į Vakarus ir toliau kūrė pamėgtos tematikos bei stilistikos apsakymus (A. Vaičiulaitis, J. Savickis, I. Šeinius, J. Jankus). Pažintis su svetimo krašto gyvenimu bei moderniausiomis literatūros srovėmis ryškiau atsispindėjo jaunesnės egzodo rašytojų kartos apsakymuose (M. Katiliškis, A. Škėma, A. Landsbergis). Okupacinėje Lietuvoje dėl griežtų socialistinio realizmo dogmų iki 7 dešimtmečio pradžios sukurta nedaug apsakymų, turinčių išliekamosios vertės. Žanro raida pagyvėjo atšilimo laikotarpiu; sustiprėjo lyrinis pradas (J. Baltušis, J. Grušas, R. Lankauskas, A. Pocius). 7–8 dešimtmetyje šalia tradicinės tematikos iškilo egzistencinė problematika, dramatizmas (J. Aputis, R. Granauskas), sustiprėjo konstruktyvusis pradas (R. Gavelis, J. Ivanauskaitė, S. T. Kondrotas), satyriniai groteskiniai elementai (K. Saja, S. Šaltenis, V. Žilinskaitė), sąlygiškumas (J. Skablauskaitė, R. Šerelytė).
L: A. Zalatorius Lietuvių apsakymo raida ir poetika Vilnius 1971; V. Šklovskij Chudožestvennaja proza Moskva 1961; Erzählung und Erzählforschung im 20. Jahrhundert Stuttgart 1981.
293