apsigimmai, nukrypimai nuo normalios organizmo sandaros. Paprastai atsiranda dėl embriogenezės sutrikimo. Daugelis apsigimimų būna dėl atskirų embriogenezės etapų, lemiančių tam tikrų požymių išsivystymą, blokados. Ankstyvajame embriogenezės etape, formuojantis dvipusei kūno simetrijai, keturioms galūnėms, apsigimimų pasitaiko rečiau, bet jie būna didesni. Vėlesniame embriogenezės etape apsigimimų pasitaiko daugiau, tačiau jie mažesni (dilbio raumenų, ausies kaušelio formos). Dauguma naujagimio apsigimimų embrionui yra norma (anga tarp prieširdžių, išniręs klubo sąnarys). Kai kurie apsigimimai, tęsiantis organo raidai, po gimimo išnyksta, pvz., neišnešiotų naujagimių žemai esančios ausys po tam tikro laiko pakyla aukštyn; mažas apatinis žandikaulis užauga iki normalaus.
Apsigimimai gali pasireikšti organo nebuvimu (aplazija), mažesniu organu (hipoplazija), organu neįprastoje vietoje (ektopija), organo nesuaugimu (lūpos nesuaugimas), organų suaugimu (pasagos formos inkstas, ciklopija – viena akis virš nosies). Apsigimimus sukelia žalingi aplinkos veiksniai – cheminiai (alkoholis, vaistai, nuodai), fiziniai (jonizuojančioji spinduliuotė), biologiniai (virusai, bakterijos, pirmuonys). Kartais į atskirą grupę išskiriami paveldimi faktoriai, bet jie rodo anksčiau įvykusią mutaciją, kurią sukėlė šie veiksniai. Žalingiems faktoriams embrionas jautriausias pirmajame nėštumo trečdalyje, nes besiformuojantys organai labiausiai pažeidžiami: 2–11 savaitę – smegenys, 3–7 – akys, 3–8 – vidaus organai, 6–10 – dantys, 7–12 – ausys, 5–6 – lūpos, 10–12 – gomurys, 9–10 – pilvo sienelė. Naujagimių su ryškiais, iškart po gimimo pastebimais apsigimimais įvairiose šalyse pasitaiko 1–2 %.
Pasaulio sveikatos organizacija pagal bendrą schemą įvairiose šalyse ištyrusi apsigimimus nustatė, kad jų dažnis yra 1,27 % ir skirtinguose regionuose sutampa. 15–16 % apsigimusių kūdikių išaiškinama nuodugniai ištyrus pirmaisiais gyvenimo metais (naujagimiams nediagnozuojama 33 % virškinamojo trakto, 80 % šlapimo ir lytinių takų, 88 % širdies ir kraujagyslių sistemos apsigimimų), registruojant ir mikroanomalijas, neturinčias žalingos įtakos organų veiklai ir kūdikio sveikatai. Mokslas, tiriantis apsigimimus, vadinamas teratologija.
1327