apšviestàsis absoliutzmas, 18 a. antros pusės absoliutizmo Europoje forma, kai feodalinėmis valstybės reformomis buvo siekiama išlaikyti stiprią monarcho valdžią.
Tokio absoliutizmo prielaidos: buržuazijos ekonominės galios ir politinių siekių sukelti visuomenės pokyčiai, Šviečiamojo amžiaus idėjų plitimas. Labiausiai pasireiškė Austrijoje valdant Juozapui II (1765–90), Skandinavijoje, ypač Švedijoje, valdant Gustavui III (1771–92), Prūsijoje valdant Frydrichui II Didžiajam (1740–86), iš dalies Ispanijoje, Portugalijoje, Neapolio karalystėje. Reformos Rusijoje buvo nepakankamos ir vienpusiškos, nes Jekaterina II (valdė 1762–96) suprato, kad Rusijos visuomenė dideliems pertvarkymams dar nepribrendusi. Apšviestojo absoliutizmo idėjinis pagrindas – 17–18 a. teisininkų ir filosofų C. Beccarijos, H. Grotijaus, T. Hobbeso, Ch. Wolffo koncepcijos, fiziokratų (fiziokratizmas) ekonominis mokymas, iš dalies Voltaire’o pažiūros.
Buvo siekiama racionaliai pagrįsti monarcho valdžią: jis skelbėsi esąs pirmasis valstybės tarnautojas, privalantis garantuoti valdiniams tvarką, saugumą, teisėtumą. Apšviestasis absoliutizmas politinėmis, ekonominėmis, teisinėmis reformomis likvidavo labiausiai pasenusias feodalines institucijas. Buvo centralizuojamas valstybinis valdymas, kuriama stipri kariuomenė, sudaromos sąlygos pramonės, prekybos, žemės ūkio plėtrai. Sušvelninta teisinė sistema (uždrausti kankinimai, raganų procesai ir kita).
Išplėstas pradinis mokslas. Skelbta religinė tolerancija, siekta pajungti Bažnyčią valstybei (t. y. monarchui). Apšviestasis absoliutizmas apribojo aukštųjų luomų privilegijas, tačiau iš esmės tebuvo bandymas sumoderninti senąją visuomeninę santvarką. Kartu šis absoliutizmas sudarė sąlygas (ypač Vokietijoje) vėlesniems didesniems visuomenės ir ekonomikos pokyčiams. 19 a. pirmoje pusėje Prancūzijos revoliucijos įtakoje apšviestąjį absoliutizmą daugelyje šalių (Švedijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Danijoje) pakeitė konstitucinė monarchija.