apšvità, radioaktyvióji apšvità, procesas, per kurį jonizuojančiosios spinduliuotės srautas apšvitina žmogų; šio srauto poveikis biologiniams ir kitiems objektams. Yra išorinė, vidinė, mišrioji apšvita. Vidinė apšvita kyla nuo žmogaus kūne esančių radioaktyviųjų medžiagų, kurios patenka į organizmą kvėpuojant, su maistu arba pro odą (kontaktinė apšvita). Mišriąją apšvitą sudaro kartu veikiančios išorinė, vidinė ir kontaktinė. Gamtinę apšvitą lemia gamtiniai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai (pvz., radioaktyviosios medžiagos, esančios statiniuose, šachtose, mineralinio vandens šaltiniuose, kosminiai spinduliai). Radiacinės ar branduolinės avarijos sukelta apšvita vadinama avarine. Žmogaus patirta apšvita per medicininę radiologinę diagnostiką, savanoriškus medicininius ir biologinius tyrimus bei gydymą vadinama medicinine apšvita. Profesinė apšvita – praktinėje veikloje patiriamas jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis nuo spinduliuotės šaltinių. Ilgalaikė apšvita nedidelėmis dozėmis vadinama lėtine apšvita, o trumpalaikė apšvita didelėmis dozėmis – ūmia trumpalaike apšvita. Jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos biologinis poveikis priklauso nuo apšvitos dozės, apšvitos pobūdžio, žmogaus fizinės būklės. Apšvitos dozės iki 1 Sv gali sukelti lėtinę, o didesnės – ūminę spindulinę ligą. Žmogus, apšvitintas didesne kaip 6 Sv doze, miršta.
645