apváizda (lot. providentia), Diẽvo apváizda, krikščionybės doktrina, reiškianti Dievo valią, išmintingai planuojančią pasaulio istoriją ir žmogaus gyvenimą. Dievas globoja visa, ką yra sukūręs; globa yra konkreti ir tiesioginė (Mt 6, 25–34; 10, 29–31). Dievas nepanaikina žmonių autonomijos ir laisvos valios (Job 10, 12, Išm 6, 7; 14, 3; 17, 2); vadovavimas grįstas Dievo gerumu, meile ir rūpesčiu žmonija (Mt 6, 33, Jn 9, 3). Apvaizdos teologiją nagrinėjo Bažnyčios Tėvai, ypač išplėtojo šv. Augustinas. Jo idėjas perėmęs Tomas Akvinietis apvaizdą suvokė kaip tikslingą kūrinijos sutvarkymo planą. Vatikano I susirinkimo (1869–70) dokumentuose apvaizda traktuojama kaip būdas, kuriuo Dievas tvarko pasaulį, palaiko ir veda į tikslą savo kūriniją. Šiuolaikinė teologija apvaizdos turinį aiškina kaip universaliąją Dievo meilę, kuri nepaneigia žmonių laisvos valios.
117