apýrankė, rankų papuošalas, mūvimas ant riešo, dilbio, aukščiau alkūnės. Viena seniausių moterų (kartais ir vyrų) puošmenų. Gaminama iš metalo, molio, stiklo, odos, medžio, brangiųjų, pusbrangių akmenų, dramblio kaulo ir kitų medžiagų. Turi puošybinę, anksčiau ir praktinę, kartais maginę paskirtį.
apyrankė (auksas, sidabras, perlai, įvairūs brangieji ir pusbrangiai akmenys, stiklas, 500–700, Bizantija; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Atsirado akmens amžiuje. Pirmosios apyrankės buvo stačiakampio ar apskrito skerspjūvio vientisi arba nesueinančiais galais žiedai iš pragręžtų gludintų akmens skritulių, elnio ragų, mamuto ilčių. Bronzos ir geležies amžiuje apyrankės darytos iš spalvotųjų metalų; buvo įvairių formų, kartais puoštos. Senovės Egipte apyrankės buvo iš tauriųjų metalų, dekoruotos emalio, inkrustuotų brangiųjų ir pusbrangių akmenų, spalvoto fajanso bei stiklo geometriniais ornamentais. Senovės Graikijoje ir Romoje dėvėtos auksinės, rečiau sidabrinės siauros, dažnai nesueinančiais galais, susegamos, dekoruotos kalstymu, raižymu, filigranu, granuliavimu. Bizantijoje buvo madingos stambios apyrankės iš tauriųjų metalų, gausiai išpuoštos įvairios technikos emaliu. Nuo senų laikų apyrankės iš įvairių medžiagų ypač populiarios Indijoje (per šventes jų mūvima po keliolika ant abiejų rankų nuo riešo iki pečių), islamo kraštuose. Viduramžiais Europoje apyrankių populiarumas sumažėjo. Jos vėl išplito Renesanso laikais; auksakaliai gamino auksines siauras, dažnai puoštas perlais ir brangakmeniais apyrankes. Barokinės apyrankės platesnės, masyvesnės, dekoruotos stamboku geometriniu bei augaliniu ornamentu. Klasicistinės apyrankės priminė antikines: smulkios, juvelyriškos, puoštos kamėjomis.
19 a. nešiotos įvairių istorinių auksakalystės stilių apyrankės. Nuo 20 a. unikalias apyrankes kuria juvelyrai, dizaineriai, gamina garsios bižuterijos firmos (Cartier).
apyrankė (auksas, kalstymas, apie 1200–1400, Indonezija, Valstybinis muziejus Amsterdame)
Lietuvoje
Lietuvoje žalvarines apyrankes pradėta mūvėti ankstyvajame geležies amžiuje (5 a. pr. Kr.–1 a. pradžia). 2–4 a. nešiota po kelias apyrankes ant abiejų rankų. Plinkaigalio kapinyne ir piliakalnyje (4–7 a.) rasta apie 180 apyrankių. 2–6 a. nešiotos juostinės apyrankės – siauros (iki 1,6 cm) žalvarinės juostelės dažniausiai pastorintais ir paplatintais galais, puoštos ornamentu. Pajūryje 3–4 a. plito įvijinės, susuktos iš trijų ir daugiau įvijų, su išraižytais galais apyrankės; jų aptinkama ir Vidurio Lietuvos 5–6 a. kapuose. 4–5 a. jotvingių ir lietuvių genčių kapuose kartais randama ir rankogalinių (cilindrinių) apyrankių. 5–8 a. ypač populiarios buvo pastorintais galais (storagalės) žalvarinės apyrankės (gaminta ir sidabrinių), būdingos Vakarų ir Vidurio Europos bei Baltijos kraštams. Lietuvoje (gausiau nešiota vakarinėje ir vidurinėje dalyse) jų rasta daugiau kaip 280 (Plinkaigalyje – 73, iš jų 4 sidabrinės). Darytos apskritais ir ovaliais ar pusapvaliais bei daugiakampiais (kartais trikampiais) galais. Vakarų Lietuvoje 7–9 a. nešiotos masyvios apyrankės, dažniausiai trikampio ar trapecinio skerspjūvio, kartais – kanopiniais galais. 9 a. antroje pusėje–11 a. plito trikampio skerspjūvio išplatėjusiais galais masyvios apyrankės, viduje įgaubtos, puoštos ornamentu. Pirmo tūkstantmečio pabaigoje–antro tūkstantmečio pradžioje moterų nešiotos kelių ir keliolikos vijų įvijinės apyrankės, vyrų – masyvios, paplatintais galais, vadinamosios karių apyrankės. Ilgainiui vyrai ėmė mūvėti vieną masyvesnę apyrankę ant kairės rankos, moterys jomis, dažniausiai vienodomis, puošė abi rankas. Iki 13–14 a. apyrankės – vienas gausiausiai nešiotų papuošalų. 15 a. kapuose jų aptinkama itin retai. Nuo Renesanso laikų Lietuvoje gamintų apyrankių stilius beveik nesiskyrė nuo kitur gamintųjų. 16 a. mūvėtos paauksuotos žalvarinės ir sidabrinės apyrankės, puoštos gintaro, pusbrangių akmenų ir stiklo akutėmis, perlų apyrankės (tokių daug buvo Barboros Radvilaitės kraityje), auksinių grandelių apyrankės, kartais su prikabintomis Vilniaus monetų kalyklos monetomis. Barokines masyvias apyrankes iš tauriųjų metalų, dekoruotas reljefišku vingriu augaliniu ir arabeskos ornamentu, emaliu, brangakmenių inkrustacija, gamino Vilniaus auksakalių cechas. Klasicizmo laikais, kaip ir Vakarų Europoje, buvo madingos apyrankės su kamėjomis. 19 a. lietuvių auksakalių darbo apyrankės nuo plitusių Vakarų Europoje skyrėsi saikingesniu dekoru: derinti skirtingi metalai, puošta perlais, brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis; pradėtos gaminti pramoniniu būdu. 20 a. pirmoje pusėje auksakalių (daugiausia žydų) darbo apyrankės buvo moderno ir art deco stilių. Plito gintarinės apyrankės. 20 a. antroje pusėje apyrankės kartais kuriamos kaip konceptualūs objektai. Meniškų apyrankių sukūrė dailininkai K. Simanonis, B. Stulgaitė, A. Šepkus, M. Dominaitė‑Gurevičienė, A. Gurevičius, V. Matulionis, Ž. Bautrėnas, S. Virpilaitis.
įvijinė apyrankė iš Ringuvėnų kapinyno (8–9 a.)
kario apyrankė paplatintais galais iš Pamiškių senkapių (10–11 a., Lietuvos nacionalinis muziejus)
N. Žoludevo sukurta apyrankė (spalvotasis metalas, pusbrangiai akmenys, 1978, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
983
2972