arãbų gamtõs mókslai ir tèchnika, 8–15 a. arabų šalyse buvo plėtojama astronomija, matematika, mechanika, medicina ir kiti gamtos mokslai bei technika. 7–10 a. gamtos mokslų centrai buvo Sirija ir iš dalies pietvakarių Persija; čia pradėta versti Platono, Aristotelio, Archimedo, Hipokrato, Galeno, Dioskūrido ir kitų antikinius veikalus į arabų kalbą ir juos nagrinėti. Tokie vertimai vėliau dažnai buvo vienintelis šaltinis, iš kurio Europa pažino antikos mokslo veikalus. Per arabus Europoje paplito kompasas, trikampė burė ir kitos technikos naujovės, kurias šie perėmė iš Kinijos ir Indijos. 9 a., kai svarbiu moksliniu centru tapo Bagdadas, formavosi mokslo kryptis praktiniams statybos, geodezijos ir prekybos uždaviniams spręsti. Sparčiai buvo plėtojama matematika, astronomija, mineralogija, aprašomoji geografija. 10 a., Kalifatui suskilus į atskiras valstybes, atsirado ir naujų mokslo centrų: Chalebas ir Damaskas (Sirijoje), Kairas (Egipte), Buchara ir Samarkandas (Vidurio Azijoje), Maraghe (Irane), Gazni (Afganistane), Granada, Kordoba ir Sevilija (Ispanijoje). Arabų mokslas ypač suklestėjo 10 a. pabaigoje–11 a. pradžioje. Nuo 11 a. pradžios Kaire veikė Mokslo rūmai, kuriuose dirbo astronomas Ibn Junis (950–1009), matematikas ir fizikas Alhazenas (apie 965–1039); 1004 čia įkurta observatorija. Vėliau dėl pablogėjusios politinės ir ūkinės šalies padėties arabų mokslas (išskyrus astronomiją) buvo menkai plėtojamas. Nauja arabų mokslo kilimo banga prasidėjo 15 a. pabaigoje.
Matematikos raidai arabų šalyse didelę įtaką turėjo Indijos mokslo tradicijos. Aritmetikoje paplito iš indų matematikų perimta dešimtainė pozicinė skaičiavimo sistema su nuliu. Bagdado mokuklos matematiko ir astronomo Chorizmi traktatas (9 a.) buvo pirmasis aritmetikos veikalas arabų kalba. 15 a. Samarkando mokslininkas al Kaši įvedė dešimtaines trupmenas ir aprašė veiksmus su jomis. Abu al Vafa (940–998), Vidurio Azijos mokslininkas al Biruni (973–apie 1048), Omaras Chajamas (1048–po 1122), Nasiras ad Dinas at Tusi (1201–apie 1280), al Kaši sukūrė ir susistemino natūraliojo laipsnio šaknies traukimo metodus. Chorizmi algebros traktate pateikta kvadratinių lygčių klasifikacija ir sprendimas, Omaro Chajamo traktate – kubinių lygčių teorija ir klasifikacija. Svarbūs Abu al Vafos praktinės geometrijos veikalai, Ibn Kurros (apie 836–901) traktatai, Alhazeno traktatas apie kūgio pjūvių kvadratūrą ir jų sukinių kubatūrą. 9–13 a. arabų šalių matematikai nustatė trigonometrinių funkcijų tarpusavio priklausomybę, ištyrė visus galimus sferinių trikampių sprendimo atvejus, įrodė svarbiausias trigonometrijos teoremas, sudarė labai tikslias trigonometrines lenteles. Astronomijos srityje paplito arabų astronomų išversti bei nagrinėti Ptolemajo darbai ir indų astronomijos veikalai. Naudodamiesi graikų dangaus kūnų modeliavimo metodais ir indų skaičiavimo taisyklėmis arabų astronomai sudarė sferinės astronomijos lentelių ir skaičiavimo taisyklių rinkinių; jų išliko apie 100. Valdant kalifui al Mamūnui (9 a.) buvo išmatuotas dienovidinio laipsnis Žemės rutulio matmenims nustatyti. 9–10 a. al Battani patikslino Žemės ašies metinę precesiją, nustatė ekliptikos pasvirimo į pusiaują kampą. Arabų astronomai davė vardus daugeliui žvaigždžių. Plėtojant antikinę mechaniką svarbūs Ibn Kurros traktatas apie svirtines svarstykles, al Biruni, Omaro Chajamo, al Chazini (12 a.) traktatai apie metalų ir mineralų tankio nustatymą. Aristotelio gamtos veikalus aiškino al Biruni, Avicena ir kiti. Vertingi al Biruni, al Chazini, ar Razi mineralogijos veikalai. Fizikos, t. p. ir atmosferos fizikos bei geofizikos, duomenų yra al Biruni Masudo kanone, Avicenos Žinių knygoje. Alhazeno Optika buvo plačiai žinoma Vakarų Europoje. Medicinos žinių gausu Avicenos Medicinos kanone; juo Rytuose ir Vakarų Europoje ilgai naudojosi viduriniųjų amžių gydytojai. Svarbus al Biruni farmakologijos traktatas. Šiek tiek buvo plėtojama chemija (alchemija) ir botanika. Nuo 8 a. alchemiją plėtojo ar Razi (850–923), Džabiras ibn Chajjanas (721–815), Avicena. Arabų geografai ir keliautojai aprašė ne tik musulmoniškuosius Rytus, bet ir Europą, Šiaurinę ir Centrinę Afriką, Rytų Afrikos ir Azijos pakrantes ligi pat Korėjos, Malajų salyną. Arabų geografų teiginiai buvo grindžiami Ptolemajo pasaulio vaizdu ir jo geografijos teorija. Kartografai atkūrė Ptolemajo žemėlapius ir kai kuriuos scheminius senovės Persijos žemėlapius. Al Biruni astronomijos, geografijos ir geodezijos veikalai rodo, kad arabai toliau plėtojo matematinę geografiją. 9 a. pasirodė pirmieji aprašomosios geografijos veikalai su fantastinėmis ir realiomis žiniomis apie svetimas šalis ir tautas. Kelionių dienoraščių paliko ir Ibn Fadlanas, Abu Dulafas (10 a.), Abu Chamidas al Gharnati (12 a.), Ibn Džubairas (12 a.–13 a. pradžia), Ibn Battuta (1304–77), Antiochijos patriarchas Makarijas, keliavęs į Rusiją. 11–14 a. pasirodė Jakuto (1179–1229), al Bakri (13 a.), ad Dimaski (14 a.), Abu al Fidos kosmografijos (Visatos aprašymai). Europoje ypač žinomas buvo al Idrisi (12 a.) veikalas, kuriame su 70 žemėlapių, be musulmoniškųjų Rytų, aprašyta daugelis Vakarų ir Rytų Europos šalių, tautų ir miestų. Vasco da Gamos locmano Ibn Madžido (15 a.) ir al Mehri (16 a.) darbai apibendrino daugiaamžę arabų jūreivystės praktiką.