arãbų istòrijos mókslas
Susiformavo 8 a. pabaigoje–9 amžiuje. Pirmieji istorinio pobūdžio aprašymai sukurti 7 amžiuje. Jie rėmėsi arabų genčių padavimais, istoriniais pasakojimais apie ankstyvąsias arabų valstybes, islamo atsiradimą ir paplitimą, Mahometo ir jo bendražygių gyvenimą. Pirmieji žodinius padavimus susistemino Muchammadas al Kalbi (m. 763) ir jo sūnus Hišamas al Kalbi (m. apie 819), sudaręs arabų genealoginį sąvadą. Apie senųjų pranašų ir Mahometo gyvenimą, karo žygius rašė Muchammadas az Zuhri (m. 741 ar 742), Ibn Ischakas (apie 704–767 ar 768), al Vachidi (747–823), Ibn Sadas (m. 845) ir kiti. Nuo 8 a. antros pusės istorijos mokslo centras ilgai buvo Persija. Abu Mihnafas (m. 774), Abu Ubaidas (m. apie 824), al Madaini (m. apie 9 a. vidurį) rašė apie arabų užkariavimus ir Kalifato pilietinius karus.
Nuo 9 a. pradėta domėtis visuotine istorija. Pasaulio istorijas parašė al Baladhuri (apie 820–apie 892), Abu Chanifa ad Dinavari (m. apie 895), al Jakubi (m. 897 ar 905). Vėlesni autoriai – at Tabari (838 ar 839–923), al Masudi (m. 956 ar 957), Chamza al Isfahani (m. 10 a. antroje pusėje), Ibn al Athiras (1160–1233 ar 1234) – siejo visuotinę istoriją su islamo ir arabų valstybės raida. Ibn Chaldūnas (1332–1406) sukūrė visuomenės plėtotės istorinę filosofinę teoriją. Pradėjus irti Kalifatui imta domėtis miestų ir provincijų istorija. Al Azraki (g. apie 858) aprašė Mekos, Ibn Abu Tahiras Taifūras (819 ar 820–893) ir al Hatibas al Bagdadi (1002–71) – Bagdado, Ibn Abd al Chakamas (apie 798–871) – Egipto, Abd al Malikas Ibn Chabibas (796–853) – musulmoniškosios Ispanijos, al Kalanisi (m. 1160) ir Ibn Asakiras (1105–76) – Damasko istoriją.
Jemeno istorikas al Hamdani (m. 10 a. antroje pusėje) sudarė Pietų Arabijos istorinių, geografinių, literatūros žinių enciklopediją. As Sabi (m. 994) rašė apie Bujidų, al Utbi (961–1022) – apie Gaznevidų dinastiją. 12–13 a. istorijos mokslo centru tapo Sirija. Imadas ad Dinas al Isfahani (1125–1201), Ibn Šaddadas (1145–1234), Abu Šama (1203–68) ir Ibn Vasili (1207–98) aprašė Zengidų ir Ajubidų dinastijas. Abu al Fida (1273–1331), az Zachabi (1274–1347 ar 1353), Ibn Kasyras (apie 1300–73) nagrinėjo visuotinę istoriją.
14 a. antroje pusėje–15 a. istorijos mokslo centras buvo Egiptas. Al Makrizi (1364–1442), al Aini (1361–1451), Abu al Machasinas Ibn Tahriberdi (1409 ar 1410–70), as Sajuti (1445–1505) parašė daugiatomių Egipto politinės, ekonominės, kultūros istorijos veikalų, an Nuvairi (1279–1332) – istorinių enciklopedijų. Svarbią vietą arabų istoriografijoje užima biografinė literatūra. Žymiausi biografai – Jakutas (1179–1229), Ibn Chalikanas (1211–89), as Safadi (1296 ar 1297–1363). Turkų viešpatavimo laikotarpiu (16 a.–20 a. pradžia) al Makari (1591 ar 1592–1632) parašė Andalūzijos istoriją, iš Egipto kilęs al Chafadži (m. 1659) – biografinių veikalų.