arãbų–Izraèlio kara vyko 1948–49, 1956–57, 1967, 1973 ir 1982. Pagal 1947 11 29 Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Didžiosios Britanijos Palestinos mandato teritorijoje turėjo būti sukurtos dvi savarankiškos žydų ir arabų valstybės, o Jeruzalei suteiktas specialus tarptautinis statusas. Arabai protestavo prieš šią rezoliuciją, suteikiančią 499 000 žydų (40 % gyventojų) 14 068 km2 (56 %) Palestinos teritorijos, ir apskritai nesutiko, kad Palestinoje būtų kuriama žydų valstybė.
Pirmasis arabų–Izraelio (Nepriklausomybės) karas (1948 05 14–1949 07 20)
1948 05 14 paskelbus Izraelio valstybės įkūrimą, ją užpuolė Egipto, Irako, Jemeno, Transjordanijos (nuo 1949 Jordanija), Libano, Saudo Arabijos ir Sirijos kariuomenės. Arabai užėmė Izraelio rytinę ir pietinę dalį bei Jeruzalės žydų kvartalą. Žydai 1948 06 pradėjo kontrpuolimą ir praplėtė savo valstybės teritoriją; pagal 1949 02–07 paliaubų sutartis su Egiptu, Libanu, Transjordanija ir Sirija (kitos arabų šalys susitarimų nesudarė) Izraelis prisijungė dar 6700 km2 Palestinos teritorijos kartu su Vakarų Jeruzale. Iš Izraelio į gretimas šalis pasitraukė 726 000 arabų. Po paliaubų Egiptas kontroliavo Gazos Ruožą, o Jordanija – Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę, kuriuos aneksavo 1949 12. Izraelis nepripažino 1948 12 11 JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dėl Palestinos pabėgėlių grįžimo į tėvynę ir dėl kompensacijos nenorintiems grįžti, nes arabų valstybės atsisakė jį pripažinti kaip valstybę.
Pirmojo arabų–Izraelio (Nepriklausomybės) karo veiksmai 1948 05 14–1949 07 20
Antrasis arabų–Izraelio (Sueco) karas (1956 10 29–1957 03 08)
Egipto vadovybė nuo 6 dešimtmečio vidurio atvirai skelbė sunaikinsianti Izraelį, kuris ryžosi preventyviems veiksmams. Izraelis užpuolė Egiptą, kai šis nacionalizavo Sueco kanalą (priklausė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos bendrovei) ir uždraudė Izraeliui juo naudotis. 1956 10 31–11 05 Didžioji Britanija ir Prancūzija bombardavo Egipto miestus, o 1956 11 05 išlaipino desantą prie Port Saido. 1956 10 29–11 05 žydai užėmė Gazos Ruožą, Sinajaus pusiasalio didžiąją dalį ir Akabos įlankos pakrantes. Dėl SSRS, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir JT protestų iki 1956 12 22 kariuomenę iš Egipto išvedė Didžioji Britanija ir Prancūzija, iki 1957 03 08 iš visų užimtų teritorijų pasitraukė Izraelio kariuomenė. Palei 1949 Izraelio ir Egipto paliaubomis nustatytą demarkacinę liniją, Šarm aš Šeicho rajone, buvo dislokuotos JT ginkluotosios pajėgos (iki 1967).
Antrojo arabų–Izraelio (Sueco) karo veiksmai 1956 10 29–1957 03 08
Trečiasis arabų–Izraelio (Šešių dienų) karas (1967 06 05–10)
Trečiojo arabų–Izraelio (Šešių dienų) karo veiksmai 1967 06 05–10
1967 pradžioje Sirija suintensyvino žydų gyvenviečių apšaudymą iš artilerijos pabūklų nuo Golano aukštumų. Izraeliui numušus Sirijos 6 lėktuvus, Egiptas užblokavo Elato uostą Akabos įlankoje ir sutelkė kariuomenę prie Izraelio sienos. 1967 06 05–08 Izraelis užpuolė Egiptą, kurį rėmė Sirija ir Jordanija, užėmė Gazos Ruožą, visą Sinajaus pusiasalį iki Sueco kanalo (dėl to 1967–75 kanalas neveikė), 1967 06 06–08 – Vakarų Krantą su Rytų Jeruzale (Jordanija), 1967 06 09–10 – Golano aukštumas (Sirija). Po 1967 06 10 JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Izraelis nutraukė puolimą, bet išsaugojo užimtas teritorijas. Iš viso buvo okupuota apie 70 000 km2 teritorijos su 1 mln. gyventojų. 1970 08 pasirašytos Egipto ir Izraelio paliaubos, tačiau Palestinos išsivadavimo organizacija (įkurta 1964) tęsė teroristinius išpuolius prieš žydus.
Izraelio karinė vadovybė atvyksta į užimtą Rytų Jeruzalę (1967 06; trečias iš dešinės – M. Dajanas, ketvirtas iš dešinės – I. Rabinas)
Ketvirtasis arabų–Izraelio (Jom Kipuro) karas (1973 10 06–22)
Ketvirtojo arabų–Izraelio (Jom Kipuro) karo veiksmai 1973 10 06–22
Per svarbiausią žydų Jom Kipuro šventę Egiptas ir Sirija užpuolė Izraelį. 1973 10 06–11 Sirija atsiėmė dalį 1967 okupuotų Golano aukštumų, o 1973 10 06–15 Egiptas – Sinajaus pusiasalio vakarinę dalį. 1973 10 11–20 Izraelis vėl atsiėmė prarastas teritorijas. JT Saugumo Tarybai reikalaujant, 1973 10 22 karo veiksmai buvo nutraukti. Pagal 1974 01 18 paliaubų sutartį su Egiptu Izraelis pasitraukė nuo Sueco kanalo, pagal 1974 05 31 paliaubų sutartį su Sirija – grąžino 1973 okupuotas ir dalį 1967 okupuotų žemių (Rafido rajone, al Kunaitirą ir kita). Egipto ir Sirijos pasieniuose su Izraeliu buvo išdėstytos JT ginkluotosios pajėgos. 1978 09 17 Camp Davido ir 1979 03 26 Vašingtono susitarimais buvo sudarytos Egipto ir Izraelio taikos sutartys, užmegzti diplomatiniai santykiai, Egiptui grąžintos (iki 1982) visos okupuotos teritorijos.
Penktasis arabų–Izraelio (Libano) karas (1982 06 06–15)
Siekdamas sunaikinti Palestinos išsivadavimo organizacijos bazes, iš kurių buvo vykdomos karinės akcijos, 1982 06 06 Izraelis užpuolė Libaną. Iki 1982 06 14 žydai okupavo Pietų Libaną ir dalį rytų rajonų, sumušė Sirijos karinius dalinius (jie Libane buvo nuo 1976), o 1982 06 15 užėmė Beirutą. Izraeliui paramą teikė JAV, jo kariuomenę rėmė Libano krikščionys. Palestinos išsivadavimo organizacijos kariniai daliniai pasitraukė į kitas arabų valstybes. JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Italija į Libaną įvedė (buvo iki 1984 pradžios) savo ginkluotąsias pajėgas taikai palaikyti. 1982 09 16, Izraelio kariuomenei leidus, Libano krikščionių falangistų daliniai, ieškodami teroristų palestiniečių pabėgėlių stovyklose, įvykdė masines civilių žudynes (Sabros ir Šatilos žudynės). 1982 09 pabaigoje Izraelio kariuomenė iš Beiruto, iki 1985 06 – iš likusios Libano pietinės ir rytinės dalies pasitraukė. 10–12 km pasienio zonoje Libano pusėje buvo likusi (iki 2000) vadinamoji Pietų Libano kariuomenė.
3061
Izraelio–arabų karai; Nepriklausomybės karas; Šešių dienų karas; Sueco karas; Jom Kipuro karas; Libano karas