arãbų kalbà, šiaurės arabų kalba, priklauso afrazijiečių šeimos pietvakarių semitų kalbų grupei. Viena populiariausių pasaulio kalbų. Arabų šalių valstybinė kalba. Vartojama ir kituose kraštuose (Irane, Turkijoje, Afganistane, Indijoje, Pakistane, Bangladeše, Kinijoje, Indonezijoje, Bulgarijoje), ypač kaip islamo išpažinėjų kalba. Jungtinių Tautų viena oficialiųjų kalbų. Gimtoji kalba apie 310 mln., antroji kalba 270 mln. (2016).
Korano lapas (recto, užrašytas kufic stiliumi, auksas, apie 800 metai)
Arabų kalba skirtina nuo mirusios pietų arabų, arba sabėjų, kalbos (rašto paminklai iš 8 a. prieš Kristų–6 a.), vartotos pietiniuose Arabijos pusiasalio kraštuose. Plintant islamui šią kalbą 7 a. išstūmė šiaurės arabų kalba (vadinama arabų kalba). 7–11 a. arabams nukariavus Artimųjų Rytų, Afrikos kraštus, Ispaniją arabų kalba kartu su islamu išplito Afrikoje, Azijoje ir Europoje. Ja buvo sukurta grožinių, religijos, mokslo veikalų. Skiriama senoji (seniausi įrašai iš 2–1 a. prieš Kristų), klasikinė (nuo 6 a., pirmoji knyga – Koranas apie 651, turėjęs didelę įtaką islamo kultūrai) ir dabartinė literatūrinė (rašomoji) bei šnekamoji arabų kalba. Literatūrinė arabų kalba susiformavo 7 a. iš ikiislamiškosios poezijos ir Korano tarmės, išliko artima klasikinei arabų kalbai. Vartojama pirmiausia kaip raštvedybos, žiniasklaidos, literatūros kalba. Šnekamoji arabų kalba nutolusi nuo literatūrinės.
Skiriamos šios tarmių grupės: Arabijos pusiasalio ir Indijos vandenyno salų (Zanzibaras, Komorai, Madagaskaras), Irako (Mesopotamijos), Vidurinės Azijos (Buchara), Sirijos, Egipto ir Sudano, Šiaurės Afrikos (nuo Egipto iki Atlanto vandenyno), Maltos. Vartojamas arabų raštas.
1124