arabų kultūra

arãbų kultūrà, kultūra, sukurta arabų ir jų nukariautų Artimųjų bei Vidurinių Rytų, Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Europos tautų. Formavosi 7–10 a. arabų valstybėje – Kalifate. 4–6 a. Arabijos pusiasalio klajokliams beduinams ir felachams (žemdirbiams) įtaką darė Jemeno, Sirijos, helenistinė, judėjų, Persijos kultūros. Nuo 7 a. arabų kultūros formavimosi svarbiausiu veiksniu tapo islamas. Po arabų užkariavimų dalis kraštų – Sirija, Palestina, Egiptas, Šiaurės Afrika – perėmė arabų kalbą ir religiją. Vidurinė Azija, Persija, Pirėnų pusiasalis, Užkaukazė išsaugojo tautinį savitumą, tačiau ir ten užkariautojų kalba buvo svarbi bendravimo priemonė. 8–9 a. į arabų kalbą išversta daug senovės mokslo ir literatūros veikalų. Taip buvo laiduotas senųjų amžių civilizacijų perimamumas. Viduriniais amžiais Kalifate, veikiama įvairių tautų religijų, gyvenimo būdų ir tradicijų, susiformavo savita, pasaulinės reikšmės arabų kultūra. Nuo 7 a. pabaigos iki 8 a. vidurio arabų kultūros centrai buvo Omejadų dinastijos sostinė Damaskas (Sirijoje), Meka ir Medina (Arabijos pusiasalyje), Kufa ir Basra (Persijoje). Iš čia religinės, filosofinės idėjos, architektūros ir mokslo atradimai plito Kalifato provincijose nuo Pirėnų iki Indo. Nuo 8 a. vidurio beveik 3 a. trukę Abasidų dinastijos laikai buvo arabų kultūros didžiausio klestėjimo laikotarpis (centras – Bagdadas). 10 a. viduryje Kalifatas suskilo ir arabų kultūra pradėjo smukti. 10–15 a. ji klestėjo tik Pirėnų pusiasalyje iki rekonkistos pabaigos ir Šiaurės Afrikoje, kur po turkų užkariavimų (16 a.) apmirė. 19 a. pirmoje pusėje, sustiprėjus išsivaduojamajam judėjimui, prasidėjo naujas arabų kultūros pakilimas. Dabar ji plėtojama šiuolaikinėse arabų šalyse.

arabų gamtos mokslai ir technika

arabų filosofija

arabų literatūra

arabų architektūra

arabų muzika

arabų istorijos mokslas