arãbų literatūrà. Kuriama klasikine arabų kalba. Ją kūrė beduinų gentys, vėliau ir suarabintos tautos (Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Ispanijoje, Sicilijoje, Maltoje).
Senoji arabų literatūra
Ikiislaminiu laikotarpiu (5–7 a. pirma pusė) Arabijos pusiasalyje labiausiai plito žodinė poezija. Pirmasis raštijos paminklas – Koranas (kanonizuota redakcija apie 651) turėjo įtakos arabų literatūros kalbos formavimuisi ir paplitimui islamo šalyse. Poezijos žanrai: aprašomoji (vasf), panegirika (madch), elegija (risa), satyra (hidža), šlovinamoji (fachr), meilės (nasib). Poezijos pagrindinė forma buvo kasida. Pasak padavimo, buvę 125 poetai, iš kurių žymiausi – Imru al Kaisas, Tarafa ibn abd al Bakri (apie 543–69), Amr ibn Kulthumas (m. 600), Charitas ibn Chilliza (6 a.), Antara ibn Šaddadas al Absi, Zuhairas (530–apie 627) ir Labidas ibn Rabia. Tuo metu dar kūrė al Muchalchilis (m. apie 531), aš Šanfara (m. 510), Abid ibn al Abras (5–6 a.), an Nabigha ad Dhubjani, al Aša, Taabbata Šarranas (6 a.), Alkama ibn Abada (6 a.), poetė al Chansa (apie 575–664), as Samaualis (6 a.), Adi ibn Zeidas (6–7 a.). Ankstyvajai poezijai būdinga improvizacija, griežta forma, kiekybiniai metrai su ryškiais rimais, muzikalumas, tikslūs ir vaizdingi palyginimai. Ji turėjo įtakos vėlesnei arabų literatūrai, davė pradžią literatūrinei kalbai ir eilėdarai. Šiuo laikotarpiu atsirado ir grožinės prozos užuomazgų – mįslių, anekdotų, patarlių ir sentencijų su vaizdeliais, pranešimais ir oratorinėmis kalbomis apie genčių kovas ir kitus svarbius įvykius. Šių žanrų pradininkas buvo al Džachizas Amras ibn Bachras. Juo sekė Ibn Kutaiba Abu Abdalla Muchammadas, Ibn Abd Rabbihi Achmadas ibn Muchammadas, Ibn Chazmas Ali ir Abu al Faradžas al Isfahani. Dalis žodinės kūrybos užrašyta 8–10 a. iš pasakotojų lūpų. Buvo sudarytos poezijos antologijos (Chammado ar Ravijos Mualakatas, filologo al Mufaddali Mufadalijatas, Abu Tammamo Kitab al Chamasa, al Buchturi Chamasa, filologo al Asmaiji Asmaijatas, Abu al Faradžo al Isfahani Kitab al aghani), divanai, patarlių rinkiniai. Omejadų kalifato laikais (661–750) literatūros centrai buvo Sirija ir Irakas. Vyravo beduinų poezijos tradicinės formos. Žymiausi poetai: al Achtalis, al Džariras ibn Atija, al Farazdakas Tammamas ibn Ghalibas. Atsirado meilės lyrikos žanras gazelė. Beduinų poetai Džamilis ibn Maamaras (m. apie 701), Leila al Achjalija (m. 695) apdainavo platonišką meilę. Pradėjo formuotis legenda apie Medžnūną ir Leilą. Arabų užkariautuose miestuose atsirado miesto poezija, kurią daugiausia sudarė meilės ir užstalės dainos. Ibn Abi Rabia Umaras (644–apie 719) ir kalifai Jazidas I (7 a.) bei al Validas II (708–43) kūrė eilėraščius apie meilės nuotykius, pasilinksminimus, vyną, medžioklę. Poetai al Adžadžas (m. 715) ir jo sūnus Ruba (m. 762) plėtojo laisviausią eilėdaros formą – radžezą.
Abasidų kalifato laikais (750–1258) arabų politiniame ir kultūriniame gyvenime ėmė vyrauti persų kultūra, ryšku senovės graikų filosofijos įtaka. Iš persų kalbos buvo išversta didaktinis veikalas Kalila ir Dimna, legendų ir kronikų rinkinys Chvadai namė, knygos apie Mazdaką ir Sindbado nuotykius. Beduinų poezijos stilius pradėjo nykti; iškilo nauji žanrai (badit), savita forma ir kita temų traktuotė. Plito užstalės (chamrija), gamtos, meilės, asketinė lyrika (zuhdijatas). Žymiausi poetai: Bašaras ibn Burdas, Abu Nuvasas, Ibn al Muutazzas Abu al Abbasas Abdalla, Abu al Atahija. Remdamiesi senosios poezijos tradicija daugiausia rašė poetai al Mutanabbi Abu at Taijibas Achmadas ibn al Chusainas, Abu Firasas al Chamdani. Savitą filosofinę lyriką kūrė mąstytojas al Maarri Abu al Ala.
8–10 a. susiformavo arabų proza: Korano komentarai, Mahometo biografijos, filosofiniai traktatai, geografiniai ir istoriniai aprašymai, retorika, vertimai iš sirų, persų, senosios graikų kalbų. Klestėjo rimuota proza (sadž), kuria parašytas ir Koranas. 9 a. pasirodė persų pasakų rinkinio Tūkstantis pasakų vertimas. Pagal jį buvo kuriamas arabų pasakų rinkinys Tūkstantis ir viena naktis, galutinai susiformavęs 14–15 amžiuje. Žymūs prozininkai: trumpų anekdotinių apsakymų autorius at Tanuchi (940–94), Abu Bakras al Chvarizmi (m. 993), al Hamadhani Badi az Zamanas, kuris laikomas 9–10 a. susiformavusio makamos žanro pradininku, ir jo sekėjas al Chariri Abu Muchammadas al Kasimas. Literatūros traktatų parašė Ibn al Muutazzas Abu al Abbasas Abdalla, Kodama ibn Džaafaras (m. 958).
Ispanijos arabų literatūra (vadinamoji maurų literatūra) sekė rytų arabų poetais (al Ghazali, 770–864, Ibn Abd Rabbihi Achmadas ibn Muchammadas, Ibn Hani, 938–73). Vėliau atsirado riterių meilės ir eleginė poezija (Ibn Chazmas Ali, Ibn Zaidunas, al Muatamidas, 1068–91) bei strofinės poezijos formos – muvašachas ir zedželis (jos žymiausias kūrėjas – Ibn Kuzmanas Abu Bakras Muchammadas). Prozos kūrinių parašė Ibn Chazmas Ali ir filosofinio romano pradininkas Ibn Tufailis Abu Bakras Muchammadas (apie 1110–85). Šio laikotarpio literatūra turėjo įtakos Europos viduramžių literatūrai.
Valdant Almoravidų (11 a. vidurys–12 a. vidurys) ir Almohadų (12–13 a.) dinastijoms daugiausia buvo kuriami religiniai ir filosofiniai raštai. Literatūroje vyravo sekimai, kompiliavimas. Buvo tobulinama senųjų žanrų forma, plito žaismingos, efektingos, bet banalios eilės, mistinė sufijų poezija (Ibn al Arabi Muchjiaddinas Muchammadas, Ibn al Faridas Umaras), didaktinė proza (Usama ibn Munkidhas). Po mongolų įsiveržimo (13 a.) arabų literatūra dar kiek plėtojosi Egipte ir Sirijoje. Literatūroje vyravo klasikinių kūrinių aiškinimas ir perrašinėjimas, kompendiumų bei ištraukų rinkinių sudarymas. Savarankiškų kūrinių sukūrė Ibn al Chatibas, Makrizi (1364–1442), Ibn Ijas (m. apie 1524), Ibn Arabšachas. Pasirodė riterinių romanų, kuriuos artistai sekdavo gatvėse ir miestų aikštėse. Ypač išpopuliarėjo romanai apie poeto kario Antaros ibn Šaddado al Absi ir sultono Beibarso nuotykius. Osmanų dinastijos ir Europos valstybių ekspansija varžė arabų literatūros plėtotę, todėl neiškilo ryškesnių kūrėjų, nesusiformavo žymesnių krypčių.
Naujoji arabų literatūra
19 a. pirmoje pusėje, po Napoleono karų sustiprėjus nacionaliniam judėjimui, prasidėjo naujas arabų literatūros etapas. Buvo leidžiami laikraščiai bei literatūriniai žurnalai, verčiama vakarietiška poezija (Homero Iliada, prancūzų simbolistų lyrika). Susiformavo nauji žanrai – novelė, romanas, drama, pradėta kurti publicistika. Anglų istorinio romano įtaka ryšku arabų kalba rašiusio D. Zaidano kūryboje. Savitą vietą užėmė Sirijos ir Libano emigrantų Jungtinėse Amerikos Valstijose kūryba (A. ar Raichani, 1876–1940, D. Ch. Džubranas). 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje naujosios arabų literatūros centras – Egiptas. Daugiausia ji buvo kuriama prancūzų ir anglų kalbomis. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kultūrų įtaka ryški ir po II pasaulinio karo susikūrus nepriklausomoms valstybėms. Vyravo nacionalinio išsivadavimo, tautinės savimonės, socialinės problemos, praeities ir dabarties konfliktas, prieštaravimai tarp Rytų ir Vakarų kultūrų. Žymesni Magribo šalių rašytojai: Tuniso – A. Memmi (g. 1920), Alžyro – J. Katebas, J. Sénacas (1926–73), M. Šaddadas (1927–78), Maroko – D. Šraibi (g. 1926), R. Budžedra (g. 1941), M. Chairas-Eddinas (1941–95). Prozoje įsigalėjo sinkretiniai žanrai, poezijoje – nauja forma: Maroke kūrė D. Šatibi (g. 1938), Alžyre – M. Allula (g. 1938), H. Tenguras (g. 1947), Tunise – M. El Šusi (g. 1941), A. Meddebas (g. 1946), Libane – Ž. Tabetas (1885–1956), H. Klatas (1888–1977), M. Šiša (1891–1954), C. Abusuanas (g. 1920). 8–9 dešimtmečio literatūroje vyravo melancholijos, rezignacijos ir ilgesio nuotaikos bei temos; tai ypač ryšku libaniečių – G. Šechadé (1910–80), A. Chédid, E. Maakaroono (g. 1946), N. Salameho (g. 1947) kūryboje. R. Mimuni (1945–95, Alžyras), A. Serchane’io (g. 1950, Marokas) kūriniuose satyriškai vaizduojama šiuolaikinė visuomenė. T. Ben Dželluno (g. 1944, Marokas), H. Tenguro, T. Džauto (g. 1954, Alžyras) kūryboje ryšku patriarchalinio kaimo ir miesto naujosios gyvensenos susikirtimas, tradicijų ir novatoriškumo sąsajos. Moters emancipacijos tema ryški Magribo šalių rašytojų A. Džebar (g. 1936), H. Mušub (g. 1945), H. Džabali (g. 1949) kūriniuose. Prancūzijoje gyvenantys Alžyro rašytojai L. Sebbar (g. 1941), M. Šarefas (g. 1952), F. Belgšul (g. 1958) vaizduoja antros kartos imigrantų gyvenimą. Literatūroje, kuriamoje arabų kalba, vyrauja realistinė kryptis, socialinė problematika, musulmoniškų vertybių aukštinimas. Žymesni rašytojai: Egipto – broliai Muchammadas Taimuras ir Machmudas Taimuras, T. al Chakimas, Libano – B. al Bustani, S. al Bustani (1856–1925), I. al Jasidži (1847–1906) ir arabų bei anglų kalbomis rašęs M. Nuaima, Tuniso – A. al Danagi (g. 1909), A. K. Ben Šeichas (g. 1929), Alžyro – A. Benšeduga (g. 1925), T. Uettaras (g. 1936). Realistinių buitinės prozos kūrinių parašė egiptietis M. Zijada (1886–1941), sudanietis at T. Salichas (g. 1929), jordanietis M. Šukeiras (g. 1941). Vieni poetai (egiptiečiai M. S. al Barudi, 1839–1904, A. Šauki) orientavosi į klasikinę poeziją, o kiti (egiptietis M. Chafisas Ibrachimas, 1871–1932, libanietis Ch. Mutranas) ieškojo naujų temų ir formų. N. Mahfuzo (Egiptas), G. Kanafani (1936–72, Libanas) kūryboje ryšku mažojo žmogaus ir jo likimo tema. 7 dešimtmetyje žymu poetinės formos atsinaujinimas: N. al Malaika (g. 1923, Irakas), Adonis. Šalia kasdienio gyvenimo, politinių pasikeitimų temų poezijoje išryškėjo nusivylimo ir bejėgiškumo motyvai: C. Chavi (1925–82), Abd al Wahhab Al Bayati (1926–99) ir kiti. Palestinos teritorijoje vyrauja patriotinė poezija (M. Darvišas, g. 1941, V. Rabachas, g. 1941). Atsirado naujas žanras – pjesės ir operų libretai. Dar senovės Egipto literatūra, Egipto literatūra, Irako literatūra, Libano literatūra, Sirijos literatūra.
maurų literatūra; arabų kultūra
L: M. M. Badawi A Short History of Modern Arabic Literature Oxford 1993; J. Bielawski Klaszyczna literatura arabska Warszawa 1995.
2271