arãbų múzika. Šios muzikos ištakos siekia mažiausiai 2 a. prieš Kristų.
Ikiislaminio laikotarpio muzika
muzikuoja egiptiečiai
Ikiislaminio laikotarpio arabų muzika buvo paplitusi Arabijos pusiasalyje gyvenančių klajoklių (nomadų) gentyse ir klestinčios kultūros miestuose (Palmyroje, Petroje). Klajoklių muzikoje vyravo nesudėtingos ritmikos rečitacija, mažosios tercijos diapazono melodija; labai populiarus buvo būgnas dufas. Šio laikotarpio miestų muzika reprezentavo Mesopotamijos kultūros palikimą, papildytą Persijos ir Sirijos kultūrų elementais. Tai privilegijuotų moterų dainos, kulto giesmės ir šokiai, piemenų ir karių, darbo, karo dainos ir šokiai.
Islamo laikotarpio muzika
Omejadų dinastijos laikais (661–750) kalifų rūmuose Damaske telkti mokslininkai, poetai, dailininkai, muzikantai. Vyravo vokalinė muzika, plataus diapazono gausiai ornamentuota melodija. Islamo liturgijoje buvo vengiama instrumentinės muzikos; vyravo antifoninis ir responsorinis giedojimas su Korano skaitovo intarpais. Muzikos brandos laikotarpis siejamas su Abasidų dinastijos (750–847) valdymo metais. Suklestėjo muzikos teorija, ištobulėjo instrumentinė muzika. Arabų muzikos raidai įtakos turėjo persų ir graikų muzikinės kultūros. Ekspansijos laikotarpiu ypatingos reikšmės įgavo ispanų kultūra, kurioje klostėsi vokalinė lyrika ir turtingas instrumentarijus.
Iki 13 a. muzika nebuvo užrašoma, bet apie ją jau 9 a. buvo rašomi moksliniai veikalai. Žymūs muzikos teoretikai al Kindi, al Farabijus, Avicena, Safi al Dinas, Abd al Kadyras aprašė arabų muzikos teoriją ir praktiką, muzikos instrumentus. 13 a. antroje pusėje–19 a. antroje pusėje epizodiškai mėginta atgaivinti muzikos teoriją ir praktiką. 1932 Kaire įvyko muzikos kongresas, kuris atnaujino susidomėjimą tradicine arabų muzika. Kaire, Rabate, Tetuane, Jeruzalėje, Ankaroje, Stambule įsikūrė muzikos tyrimo institutai. 1971 Egipte įsteigta Arabų muzikos akademija (joje veikia tradicinės muzikos, folkloro, muzikinio auklėjimo, muzikinės kūrybos problemų komisijos).
egiptietis muša būgną
Arabų muzikos bruožai
Arabų muzika nevienalytė, kontrastingos melodikos, ritmikos ir faktūros. Šalia riboto diapazono, mikrointervalinių (dažnai ketvirtatoninių) melodijų egzistuoja plataus diapazono, modalinio pobūdžio melodijos; šalia simetrinio metro – nesimetrinio metro struktūros (ypač Persijoje ir Indijoje). Vokalinė ir instrumentinė muzika dažniausiai vienbalsė. Atsirandančios daugiabalsiškumo formos yra heterofoninio pobūdžio (nuo instrumentinių burdono, organumo iki laisvos variantinės polifonijos), sąlygotos muzikos improvizaciškumo, koloristinių, ritminių efektų. Muzika gausiai ornamentuota, gausi individualių atlikimo manierų, dinamiškai nediferencijuota. Formos dažnai nedidelės apimties, skirtos nedidelei muzikantų grupei, kartais sudarytos variantiškai kartojant ritminę melodinę formulę (taksimas), panašios į rondo (bašrafas), primenančios Europos klasikines siuitas (navba).
Operos rūmai Kaire (1988)
20 a. muzikoje vartojamas 17, 24 laipsnių oktavos garsaeilis ir temperuota ketvirtatonių skalė. Šie garsaeiliai tam tikru atžvilgiu yra dirbtiniai, nes gyvuojančios melodijos dažniausiai yra kvartos ar kvintos apimties, pagrįstos septynialaipsnėmis dermėmis (makamais). Muzikai būdinga poliritmika, susidaranti iš atlikėjų partijų skirtingų ritmo formulių sąveikos, ritminių struktūrų tarpusavio sąsajų – mušamųjų instrumentų akompanimento ritmo, melodijos akcentų ritmo, melodijos trukmės ritmo, vokalinėje muzikoje – muzikos ir kalbinės metrikos, eilėdaros ritmo. Ritmo modeliai svarbūs melodijai ir jos pasikartojimų skaičiui.
Muzikos instrumentai
Muzikinis instrumentarijus yra labai gausus. Populiariausi ritmo instrumentai yra būgnai taras, dufas, darabuka, nagaratas; labiausiai paplitę melodiniai styginiai instrumentai – ūdas, tanbūras, pandūra. Iš styginių instrumentų populiarus europietiškasis smuikas, pakeitęs savo pirmtakus kemančą ir rebabą. Populiarūs pučiamieji instrumentai – nėjus, įvairūs klarnetai ir fleitos. Šie instrumentai per kelis tūkstantmečius beveik nepakito.
L: R. Erlanger La musique arabe 6 vol. Paris 1930–59; H. Husmann Grundlagen der antiken und orientalistichen Musikkultur Berlin 1961; H. G. Farmer The History of Arabian Music to the XIII th Century London 21967.
3051