arãbų rãštas, vienas pasaulyje paplitusių abėcėlinių raštų. Vartojamas arabų šalyse ir islamo išpažinėjų (Irane, Afganistane, Pakistane, Malajų salyne, islamiškuose Afrikos kraštuose ir kitur, išskyrus Maltos arabus, rašančius lotyniškaisiais rašmenimis). Kilo 4–3 a. pr. Kr. iš aramėjų rašto nabatėjiškosios atmainos. 7 a. susidarė 2 arabų rašto formos: kampuotų monumentalių, vadinamųjų kufiškųjų, ir vėlesniųjų apvalių rašmenų, primenančių kursyvą. Iš pastarojo atsirado dabartiniai greitraščiai. Dabartinis arabų raštas turi 28 ženklus priebalsiams ir ilgiesiems balsiams žymėti. Dauguma jų gali būti 4 pozicinių variantų: pradinio, vidinio, galinio ir izoliuoto. Trumpieji balsiai paprastai nerašomi, išskyrus Koraną, eiliuotus tekstus, vadovėlius, žodynus ar kitus mokslinius tekstus, kur diakritiniai ženklai virš eilutės ar po ja rodo trumpuosius balsius. 3 ženklai – ’(alifas), j (ja), w (vavas) – žymi ir ilguosius balsius (ā, ī, ū). Nearabiškus garsus žymi papildomi ženklai. Rašoma iš dešinės į kairę.
Korano lapas (rankraštis, pergamentas, rašalas. Užrašytas hijazi stiliumi, 8–9 a., Egiptas arba Irakas)
arabų raštas
726