arãbų sukilmas, arabų išsivaduojamasis judėjimas, vykęs 1916–18. Kilo dėl arabų siekių išsivaduoti iš Osmanų imperijos valdžios ir sukurti savo valstybę.
Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–18) didžiosios valstybės (pirmiausia Didžioji Britanija), siekdamos susilpninti Osmanų imperiją, ėmė atvirai kurstyti arabus sukilti prieš Osmanų valdžią. 1915 07 Didžiosios Britanijos atstovai su Chidžazo srities šerifu Chuseinu ibn Alijumi sudarė sąjungą ir pažadėjo jam už dalyvavimą antiturkiškoje koalicijoje pripažinti jį būsimos arabų valstybės (ji turėjo apimti beveik visus Azijos arabų kraštus) karaliumi. 1915 12 Nadždo srities valdovas (emyras) Ibn Saudas su Didžiąja Britanija pasirašė sutartį, pagal kurią už finansinę ir karinę paramą irgi pažadėjo kariauti su Osmanų imperija.
Chidžazo šerifo Chuseino ibn Alijaus sūnaus Feisalio vadovaujama kariuomenė prie Janbu al Bachro (1916 12)
1916 06 Chuseinas ibn Alijus, padedamas Didžiosios Britanijos žvalgo T. E. Lawrence’o, pradėjo sukilimą ir iki 1917 pabaigos užėmė visus Osmanų imperijos miestus prie Raudonosios jūros (1917 07 – Al Akabą). Sukilėlių kariuomenei vadovavo Chuseino ibn Alijaus sūnus Feisalis (būsimasis Irako karalius Feisalis I).
1917 viduryje arabų sukilėlių buvo jau apie 70 000. 1918 09–10, kai Antantė pradėjo bendrą puolimą fronte, arabai turkų užnugaryje pradėjo partizaninį karą (nutraukinėjo susisiekimą geležinkeliais, puldinėjo turkų dalinius), padėjo britams išvaduoti Damaską, Tripolį, Chalebą ir kitus miestus. 1918 10 30 Antantė su Osmanų imperija pasirašė paliaubas.
Osmanų imperijos žlugimas 20 a. 3 dešimtmetyje suteikė arabams viltį, kad Didžioji Britanija įvykdys per I pasaulinį karą duotus pažadus. Chuseinas ibn Alijus pasiskelbė arabų karaliumi, bet Antantės valstybės jį pripažino tik Chidžazo srities karaliumi. 1919 Versalio taikos sutartimi dauguma arabų šalių (Irakas, Sirija, Transjordanija) kaip mandatinės teritorijos atiteko Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai.