arãbų užkariãvimai (7 a.–9 a. pirma pusė) Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Pietvakarių Europoje prasidėjo susikūrus Kalifatui ir įsiviešpatavus islamui. Užkariavimus skatino Mahometo priesakas platinti islamą ir gimininės visuomenės santvarkos irimas.
Puolimus pradėjo kalifai Abu Bakras (632–634), Omaras (634–644), Osmanas (644–656) ir Alijus (656–661). Pirmiausia (633) buvo užpultos Sasanidų dinastijos valdoma Persija ir Bizantijai priklausiusios Sirija bei Palestina. 640 arabai galutinai užėmė Siriją ir Palestiną, 639–646 – Egiptą, 648 – Kiprą. Grobimus lengvino po tarpusavio karų (602–629) nusilpusios Bizantija ir Persija, t. p. vietos gyventojų nepasitenkinimas religine bei politine priespauda. Nepaisant kelių pralaimėjimų 651 arabai užkariavo Persiją ir priėjo iki Amudarjos; sėkmingai veržėsi į Užkaukazę. 652 Armėnijos valdovai pripažino Kalifato siuzerenitetą, 654 arabai užėmė dalį Sakartvelo su Tbilisiu. Arabų užkariavimus tęsė Omejadai (661–750). Jie iš Bizantijos atėmė Šiaurės Afriką (690–709), iš vestgotų (711–718) Pirėnų pusiasalį (išskyrus šiaurinę dalį).
Arabų užkariavimai 7–9 amžiuje
Tolesnį skverbimąsi į Europą sustabdė Karolis Martelis 732 Poitiers mūšyje. 759 frankų karalius Pipinas Trumpasis arabus išstūmė iš Galijos. 8 a. pradžioje arabai užkariavo Vidurinę Aziją, pasiekė Indo upę. 8 a. 3 dešimtmetyje užėmė visą Užkaukazę. 9 a. pirmoje pusėje (valdant Abasidams) buvo užgrobta Kreta, Malta, Sardinija, Sicilija. Pavergtų tautų sukilimai ir naujų politinių centrų kūrimasis silpnino Kalifatą. 9 a. antroje pusėje arabų užkariavimai beveik liovėsi.
Užkariavimais sukurtoje valstybėje susiformavo arabų kultūra.