aramėjų kalba

aramjų kalbà, afrazijiečių šeimos šiaurės vakarų semitų kalbų grupės kalba. Kalbančiųjų apie 600 tūkstančių. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų išplito Sirijoje, Mesopotamijoje, Palestinoje ir išstūmė finikiečių, hebrajų, moabitų, akadų kalbas. Achaimenidų valdomoje Persijoje (6–4 a. pr. Kr.) – viena oficialiųjų ir pagrindinė pirklių kalba. Aleksandro Makedoniečio imperijoje (4 a. pr. Kr. pabaiga) oficialiąją aramėjų kalbą pakeitė graikų kalba. 7–15 a. aramėjų kalbą išstūmė arabų kalba. Vartojo aramėjų raštą. Seniausi aramėjų kalbos įrašai iš 8 a. prieš Kristų. Paskutiniais amžiais prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus išryškėjo aramėjų kalbos 2 tarmės: vakarų (Palestina, Sirija) ir rytų (Babilonija). Vakarų aramėjų rašto paminklai – Biblijos vertimai (užrašyti 2 a.), Jeruzalės Talmudo fragmentai ir kita. Tai Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų tarmė. Rytų aramėjų rašto paminklai – babiloniškojo Talmudo fragmentai (užrašyti 5 a.), mandėjų raštai (išlikę 7–9 a. nuorašai) ir kita. Gausi 2–12 a. aramėjų krikščionių, vadinamųjų sirų, religinė, filosofinė literatūra. Iš rytų tarmės susiformavusios naujosios aramėjų kalbos, dar vadinamos sirų, arba asirų kalba, tarmėmis kalbama Irake, Irane, Sirijos ir Turkijos šiaurėje, Armėnijoje, Sakartvele ir kitur.

1124