arbata

juodoji arbata

žalioji arbata

arbatà, perdirbti ir išdžiovinti arbatmedžio lapai (arbatžolės) ir iš jų pagamintas gėrimas. Turi alkaloidų (daugiausia kofeino – 2–4,4 %), rauginių (taninų) ir aromatinių medžiagų, baltymų, angliavandenių, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų (C, B₁, B₂, PP, P).

Rūšys

presuotoji puero arbata

Arbatos rūšys skiriamos pagal arbatmedžio augimo vietą (kiniškoji, indiškoji, Ceilono, gruziniškoji), gamybos būdą (juodoji, žalioji, raudonoji, geltonoji, aromatizuotoji), pavidalą (birioji, presuotoji, tirpioji). Arbata gaminama iš arbatmedžio ūglių su pumpurais ir jaunų lapelių. Juodajai arbatai lapeliai vytinami, specialia mašina stangriai susukami, fermentuojami (laikomi 20–24 °C temperatūros 98 % santykinio drėgnio patalpoje), džiovinami, rūšiuojami, pakuojami. Žalioji arbata gaminama iš tokios pat žaliavos kaip ir juodoji, tik arbatlapiai, kad išliktų žali, prieš sukimą šutinami garu. Raudonajai ir geltonajai arbatai lapeliai fermentuojami tik iš dalies; šios arbatos rūšys paplitusios Kinijoje.

Kai kada įvairių rūšių arbata, kad įgytų geresnių savybių, maišoma (kupažuojama), į ją dedama priedų (aromatinių esencijų, džiovintų kvapiųjų gėlių, uogų ar vaisių – jazminų, rožių žiedų, mėtų, aviečių, žemuogių, apelsinų, citrinų žievelių). Presuotoji arbata būna plytelių, tablečių, granulių pavidalo, tirpioji (arbatos ekstraktas) – skysta, miltelių ar granulių pavidalo; šios rūšys paprastai gaminamos iš prastesnės žaliavos, arbatos trupinių.

Gaminimas

Arbatos gėrimas daromas taip: užpilama verdančiu vandeniu ir laikoma 3–8 minutes. Geriama be priedų ir su jais (cukrumi, citrina, pienu, romu, medumi). Kai kurios Azijos tautos į arbatą deda sviesto, grietinės, miltų, kruopų, kartais druskos ir pipirų.

Savybės

Arbata stiprina kraujagysles ir mažina jų sienelių laidumą, reguliuoja virškinimą, normalizuoja medžiagų apykaitą, turi baktericidinių ir kitų gydomųjų savybių.

Istorija

Arbata pirmą kartą aprašyta 350 kinų Guo Puo žodyne. Plačiau imta vartoti 6–7 a., nuo 10 a. tapo tradiciniu Kinijos gėrimu. 16 a. pradžioje iš Kinijos į Vakarų Europą arbatą atvežė portugalai, 17 a. per Mongoliją ji pateko į Rusiją, o iš jos 18 a. – į Lietuvą. Iš pradžių buvo geriama kaip vaistas, vėliau tapo kasdieniu gėrimu. Daugiausia arbatos užauginama Kinijoje (40,3 %), Indijoje (22 %), Kenijoje (7,2 %).