arbitrãžas (pranc. arbitrage), ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi į trečiąjį asmenį – arbitrą. Arbitražas paplitęs tarptautinėje privatinėje ir tarptautinėje viešojoje teisėje. Dėl būsimų ginčų sprendimo arbitražu šalys gali susitarti dar prieš jiems kylant (pvz., sudarydamos pirkimo-pardavimo ar tarpvalstybinę sutartį) arba iškilus nesutarimams. Šalys pačios gali tartis dėl proceso taisyklių, ieškoti patalpų, rūpintis susirašinėjimu (toks arbitražas vadinamas ad hoc – vienkartiniu) arba kreiptis į nuolatines institucijas, suteikiančias patalpas, siūlančias pasirinkti iš anksto parengtas taisykles, arbitrų sąrašus ir kita (toks arbitražas vadinamas instituciniu). Arbitražo priimtas sprendimas šalims privalomas ir vykdytinas.
Arbitražu ginčus sprendė senovės Rytų gyventojai, graikai, romėnai. Pirmuoju modernaus arbitražo tarp valstybių pavyzdžiu laikoma 1794 Jay sutartis tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos. 1872 Alabamos byloje tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos buvo sudaryti tarpvalstybinių ginčų sprendimo arbitražu pagrindiniai principai. Lietuvoje šis ginčų sprendimo būdas pradėtas taikyti kuriantis teritorinio valstybinio pobūdžio dariniams (9–12 amžiuje).
Lietuvoje susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitrui tvirtino notaras. Arbitražo paslaugomis naudojosi Lietuvos vyriausybė viešojo pobūdžio ginčams spręsti (1919 Lietuvos ir Vokietijos ginčas dėl iškirstos miško medžiagos 4 sandorių galiojimo; 1920 Lietuvos ir Latvijos ginčas dėl sienos – Simpsono arbitražas). LSSR veikę įstatymai numatė piliečių teisę spręsti bet kurį tarp jų kilusį ginčą arbitražu, išskyrus ginčus, kilusius dėl darbo ir šeimos santykių.
1997 Lietuva ratifikavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos sutaikymo ir arbitražo konvenciją. Tarpvalstybinius ginčus sprendžia tarptautinis arbitražas.