archaizmai

archazmai (gr. archaios – senoviškas), senoviniai žodžiai ar ktos kalbos senienos. Sinchroniškai tai tokie kalbos elementai, kurie rodosi esą pasenę, nebepriimtini ir todėl paprastai keičiami kitais, norminiais, o jeigu vartojami, tai dažniausiai stilistiniais sumetimais. Diachroniškai suprantamu terminu archaizmai lietuvių kalbotyroje įprasta vadinti iš senųjų raštų bepažįstamus žodžius (ašva / ešva ‘kumelė’, nepuotis, ‑ies ‘sūnaitis’, žugara ‘garnys’) ar visas paveldėtines senienas (beišlikusias tarmėse). Dažniau pasitaiko leksikos archaizmų (bylóti, sẽkmas, griẽšnas, pakūtavóti). Yra ir fonetikos archaizmų (su *ā pėdsakais senovės raštų bralis, makyti), morfologijos (esmi, miegmi; žmuo ‘žmogus’, vns. gal. žmuni), sintaksės (valgo kiek galįs; sako jį gyvą).

2701