archãjinis žmogùs gyveno prieš 400 000–35 000 metų Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Jam būdingas Homo erectus ir Homo sapiens biologinių požymių derinys – didelė kaukolė, plačiausia smegeninės vieta prie kaukolės pamato, didesni negu šiuolaikinių žmonių veido matmenys, dantys, ryškesni antakių velenai, apatinis žandikaulis be smakro kyšulio. Kitos griaučių dalys nesiskiria nuo dabartinių žmonių griaučių. Požymių įvairovė, ypač smegenų didėjimas, rodo archajinio žmogaus evoliuciją, todėl dažnai vieni radiniai priskiriami Homo erectus, kiti – Homo sapiens. Turėdamas dideles smegenis archajinis žmogus sugebėjo abstrakčiai mąstyti, geriau prisitaikyti prie aplinkos ir užimti įvairesnes ekologines nišas.
Prieš 125 000 metų jis buvo išplitęs Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Europoje ir Vakarų Azijoje kai kurios archajinio žmogaus populiacijos (neandertaliečiai) išliko iki 35 000 metų.
Seniausia archajinio žmogaus kultūra tęsė Acheulio Homo erectus kultūros tradicijas, kurios prieš 200 000 metų evoliucionavo į Levallois vidurinio paleolito kultūrą, o pastaroji Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje – į Moustier kultūrą.
1390