archeoastronòmija (archeo… + astronomija), mokslinė disciplina. Remiasi daugiausia archeologijos, astronomijos, architektūros, etnologijos, mitologijos, tautosakos, ikonografijos, kalbotyros, religijos bei istorijos duomenimis ir išvadomis. Archeoastronomijos tyrimo metodais iš išlikusių statinių, piešinių gaunama žinių apie senovėje stebėtus dangaus šviesulius, jiems teiktą reikšmę, naudotas kalendorines sistemas. Dažniausiai tiriamos senovinės šventyklos su akmenų ar stulpų sistemomis. Archeoastronomijos tyrimai padeda rekonstruoti senovės civilizacijų pasaulėžiūrą, dvasinę kultūrą.
Terminas archeoastronomija vartojamas nuo Stonehenge’o (Anglija) tyrimų pradžios (20 amžiaus pirma pusė); įkurti tyrimo centrai Merilando (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir Lesterio (Didžioji Britanija) universitetuose. Nuo 1981 rengiamos pasaulinės archeoastronomijos konferencijos (vadinamosios Oksfordo konferencijos).
Leidžiami žurnalai: Archeoastronomy (Jungtinės Amerikos Valstijos), Journal for History of Astronomy (su priedu Archeoastronomy).
LIETUVOJE archeoastronomiją plėtoja Lietuvos etnokosmologijos muziejus (Molėtų rajono savivaldybė). Žinomiausias archeoastronomijos paminklas – Birutės kalno Palangoje statinys (14–15 amžiai, Palangos piliakalnis ir šventvietė).
2271