archeoftas (gr. archē – pradžia + phyton – augalas), svetimžemis augalas, dėl žmonių veiklos į tam tikrą teritoriją patekęs nuo žemdirbystės atsiradimo pradžios iki 15 a. pabaigos. Nuo 16 a. pradžios patekusios svetimžemės augalų rūšys priskiriamos prie neofitų. Archeologinių tyrimų duomenimis, Lietuvoje, kaip ir gretimose Baltijos jūros regiono šalyse, žemdirbystė pradėjo plėtotis viduriniame bronzos amžiuje. Beveik visi archeofitai kilę iš Viduržemio jūros regiono ir Vakarų Azijos sričių. Dauguma jų į Vidurio ir Šiaurės Europą pateko kartu su kultūrinių augalų sėklomis. Dalį su kultūriniais augalais patekusių archeofitų sudaro specializuotosios piktžolės (jų ekologinės ir biologinės savybės labai panašios į kultūrinių augalų savybes), tokios kaip ruginė dirsė (Bromus secalinus), dirvinė raugė (Agrostema githago), paprastoji rugiagėlė (Centaurea cyanus).
paprastoji rugiagėlė – dažna žiemkenčių pasėlių piktžolė
Daugumą archeofitų sudaro piktžolės, galinčios augti įvairių kultūrinių augalų pasėliuose. Tokios piktžolės yra dirvinis ridikas (Raphanus raphanistrum), dirvinis garstukas (Sinapis arvensis), daržinė pienė (Sonchus oleraceus). Tikėtina, dalis archeofitų buvo vartojami maistui, bet paplito ir tapo piktžolėmis. Tarp tokių yra paprastasis pastarnokas (Pastinaca sativa), didžioji varnalėša (Arctium lappa), paprastoji dedešva (Malva neglecta).
Manoma, juodoji drignė (Hyoscyamus niger), dėmėtoji mauda (Conium maculatum), kartusis kietis (Artemisia absinthium) buvo tikslingai auginami gydymo tikslais, o vėliau žmonių pakeistoje aplinkoje ėmė plisti savaime. Griežtõs ribos tarp archeofitų ir neofitų nėra. Dalis dirbamuose laukuose įprastų piktžolių yra vietiniai augalai, prisitaikę augti ne tik natūraliose, bet ir žmonių sukurtose buveinėse. Lietuvoje yra apie 100 rūšių archeofitų.
Įvairiose valstybėse (pvz., Australijoje, Pietų Amerikoje) yra kitoks archeofitų skirstymas, nes yra kitos laiko ribos, parinktos pagal tų valstybių apgyvendinimo istoriją.
dirvinė raugė buvo labai dažna žiemkenčių piktžolė
849