archeològija Lietuvojè yra savarankiška istorijos mokslo šaka, tirianti laikotarpį nuo dešimto tūkstantmečio prieš Kristų iki 15–17 amžiaus.
Archeologija Lietuvoje iki 20 amžiaus pradžios
16 a. pradėta rinkti archeologinius radinius. Nuo 19 a. pradžios archeologijos paminklus (daugiausia laidojimo vietas; Lietuvos archeologijos paminklai) pradėta kasinėti (D. Poška, L. A. Jucevičius, A. H. Kirkoras, V. Sirokomlė, A. Plateris ir kiti). E. Tiškevičiaus iniciatyva 1855 įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija ir Vilniaus senienų muziejus sukaupė dalį privačių archeologinių kolekcijų.
19 a. antros pusėje–20 a. pradžioje Rusijos imperatoriškosios archeologijos komisijos (1859–1919) ir Maskvos archeologijos draugijos (1864–1922) remiami (ir savo lėšomis) archeologijos paminklus kasinėjo I. Abramovas, J. Basanavičius, T. Daugirdas, C. Grewingkas, V. Kaširskis, L. Krzywickis, V. Nagevičius, F. Pokrovskis, V. Šukevičius, E. Volteris, J. Žiogas. 19 a. viduryje buvo pradėti tyrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archeologiniai paminklai (vidurinių amžių archeologija); 1854 E. Tiškevičius tyrė Trakų pusiasalio pilies kalną, domėjosi Biržų pilies bei miesto raida. 1893 Vilniuje ir 1896 Rygoje įvyko Rusijos archeologų suvažiavimai. Suvažiavimų darbuose paskelbta straipsnių apie Lietuvos pilkapynus, F. Pokrovskis paskelbė Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų archeologinius žemėlapius. Vokiečių archeologai A. Bezzenbergeris, E. Frölichas, A. Götze, O. Tischleris, padedami V. Gaigalaičio, H. Scheu (Šojaus), nuo 1886 kasinėjo Klaipėdos krašto kapinynus, Kuršių nerijos neolito gyvenvietes. 1908 E. Hollackas išleido Rytų Prūsijos archeologinį žemėlapį su Klaipėdos krašto archeologijos paminklais. Iki I pasaulinio karo Lietuvos archeologijos paminklų tyrimų duomenys buvo skelbiami rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis.
Archeologija nepriklausomybės metais (1918–1940)
Atkurtos Lietuvos Vyriausybė 1919 įsteigė Valstybės archeologijos komisiją (veikė su pertraukomis iki 1934), bet ji veiklos neišplėtojo. Archeologinius paminklus ir toliau ardė smalsuoliai, senienų mėgėjai, ūkininkai, statybininkai. Iki 1934 kasinėjimai buvo pavieniai, vyko daugiausia privačia iniciatyva; didesni: Pryšmančių antrojo kapinyno (1921; Pryšmančių kapinynai), Įpilties piliakalnio ir gyvenvietės (1933–34, abu tyrė V. Nagevičius), Apuolės piliakalnio ir kapinyno (1928–32, tyrė E. Volteris, B. Nermanas, F. Balodis, V. Ģinteris ir V. Nagevičius) bei Velikuškių piliakalnių (1933, tyrė P. Tarasenka). Kiek plačiau tyrinėta Kauno pilis (1930, E. Volteris). 1923 rusų archeologas A. Spicynas parašė pirmąją Lietuvos archeologijos apžvalgą Lietuvos Senienos (paskelbta moksliniame leidinyje Tauta ir žodis, 3 knyga, 1925). P. Tarasenka paskelbė Lietuvos archeologijos medžiagą (1928) su Lietuvos archeologiniu žemėlapiu.
P. Tarasenka ir kaimo gyventojai prie Vosgėlių piliakalnio archeologinių tyrimų aikštelės (1933; Zarasų krašto muziejus)
Lenkijos valdomame Vilniaus krašte 1925 ir 1933–39 tirta keletas pilkapynų, Vilniaus Aukštutinė pilis, Kalnų parko teritorija (H. Cehak–Hołubowiczowa ir W. Hołubowiczius), Bekešo kalnas bei Trakų salos pilis (Trakų pilys).
Archeologiniai darbai suintensyvėjo J. Puzinui 1935 Vytauto Didžiojo universitete pradėjus skaityti Lietuvos archeologijos paskaitas ir 1936 universitete ėmus ruošti archeologus. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje įkurtas Priešistorės skyrius (ekspozicija atidaryta 1938), imta sistemingiau tirti kapinynus. 1938 išleista J. Puzino Lietuvos archeologijos paminklų apžvalga Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys.
Archeologija 1940–1990
Per II pasaulinį karą nukentėjo daug Lietuvos archeologijos paminklų, daugelio muziejų (Lietuvos muziejai) rinkiniai. 1944 iš Lietuvos pasitraukė archeologai J. Puzinas, M. B. Gimbutienė (Jungtinėse Amerikos Valstijose išleisti J. Puzino Rinktiniai raštai; 2 knygos, 1983).
1947 Vilniaus universitete (P. Kulikausko ir R. Kulikauskienės iniciatyva) vėl imta rengti archeologus, 1948 – žvalgyti ir kasinėti archeologinius paminklus. 6 dešimtmetyje plėtojosi miestų pilių archeologiniai tyrimai: 1955–61 ir 1964 tyrinėta Vilniaus Žemutinės pilies teritorija, Trakų pilys (vadovas A. Tautavičius). Pradėta archeologinių tyrimų duomenis tipologizuoti ir vertinti (leidinys Lietuvos pilys 1971), organizuoti vidurinių amžių archeologijos paminklų apsaugą – įvairių darbų vietose atlikti archeologinius tyrimus (archeologijos paminklų apsauga). Nuo 6 dešimtmečio pabaigos ypač išaugo laidojimo paminklų archeologiniai tyrinėjimai: gausiai kasinėti kapinynai (vien 14–17 a. apie 200). Daugiausia duomenų gauta iš senkapių – Ažugirių kapinyno, Jakštaičių-Meškių kapinyno, Narkūnų kapinyno, Obelių kapinyno, Rumšiškių kapinyno (Rumšiškių kapinynas ir piliakalnis) ir kitų.
Kernavės Mindaugo sosto piliakalnio aikštelės atcheologiniai tyrimai (1979; Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija)
Tyrinėtų archeologinių paminklų kita grupė – Lietuvos piliakalniai; tirti Nemenčinės piliakalnis, Narkūnų piliakalnis, Maišiagalos piliakalnis, Punios piliakalnis, Aukštadvario piliakalnis (Aukštadvario piliakalnis ir gyvenvietė), Imbarės piliakalnis ir kiti.
Archeologiniai tyrinėjimai po 1990
Lietuvai atgavus nepriklausomybę (1990 03) buvo tiriama Senųjų Trakų piliavietė (vadovas A. Kuncevičius), Kernavės piliakalnių kompleksas (vadovas A. Luchtanas), Trakų, Kėdainių, Biržų ir kiti senamiesčiai.
Nuo 1987 Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje, atlikti kompleksiniai tyrimai, kuriuose, be archeologų, dalyvavo architektūros istorikai, istorikai ir kiti specialistai. Šie tyrimai pateikė medžiagos apie pilių ir prie jų besikuriančių gyvenviečių tarpusavio poveikį, miestų formavimosi pradžią. 2003–11 atlikti išsamūs Dubingių piliavietės tyrimai. Tiriamos apeigų kulto vietos ir bažnyčios. Žvalgomos malūnų ir manufaktūrų vietos. Imta tirti netradicinius paminklus, pvz., kasinėta 1944–47 sovietinių aukų kapavietė Tuskulėnų parke (Vilnius; 1994–97, vadovai V. Urbanavičius, Ilona Vaškevičiūtė), Lietuvos partizanų užkasimo vietos Našlaičių kapinėse (Vilnius; 2017–20, vadovas G. Vėlius), 1863–64 sukilimo dalyvių – ant Gedimino kalno (Vilnius; 2017–18). 21 a. pradžioje ypač populiarėja povandeninės archeologijos ekspedicijos (atlikti ir atliekami Platelių, Rytų Lietuvos ežerų, Baltijos jūros pakrantės, Merkio upės tyrimai).
lentinės valties iškėlimas iš Rašios ežero dugno (2009)
Archeologinių tyrimų centrai: Lietuvos istorijos institutas, 1991 Vilniuje įkurtas Lietuvos pilių tyrimų skyrius (nuo 1993 Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“), Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedra. Lietuvos archeologinius paminklus t. p. tiria Klaipėdos universitetas (Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas), Kultūros paveldo akademija, Kultūros paveldo centras. Jis su Lietuvos istorijos institutu sistemingai žvalgo ir registruoja archeologijos paminklus, nustato jų teritoriją ir kasinėja. Tą darbą atlieka ir dalis Lietuvos muziejų: Lietuvos nacionalinis muziejus (Vilnius), muziejus Alka (Telšiai), „Aušros“ muziejus (Šiauliai), Vytauto Didžiojo karo muziejus (Kaunas) ir kiti; juose bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Klaipėda) sukaupta ir daugiausia archeologinių rinkinių. Nuo 1997 veikia Mokslinė archeologijos komisija. Nuo 2004 Lietuvos partizanų palaikų paieškas atlieka, palaidojimo vietų archeologinius tyrimus organizuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras.
Lietuvos archeologai nagrinėja archeologijos teorinius klausimus, archeologinių tyrimų rezultatus skelbia mokslinėje periodinėje spaudoje, apibendrinamojo pobūdžio darbuose, leidžia archeologijos veikalus, dalyvauja Lietuvos ir tarptautinėse archeologų konferencijose (nuo 1932).
Išleista Lietuvos archeologinė apžvalga Lietuvos archeologijos bruožai (P. Kulikauskas ir kiti, 1961), monografijų: R. Kulikauskienės Lietuviai IX–XII amžiais (1970), R. Rimantienės Akmens amžius Lietuvoje (1984 21996), M. B. Gimbutienės Baltai priešistoriniais laikais (1985), M. Michelberto Senasis geležies amžius Lietuvoje (1986), A. Girininko Baltų kultūros ištakos (1994), Lietuvos istorija 1 tomas: Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis (su kitais, 2005 22008), E. Grigalavičienės Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje (1995), A. Tautavičiaus Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (1996), A. Kuncevičiaus Lietuvos viduramžių archeologija (2005), autorių kolektyvo Eksperimentinė archeologija (3 tomai, 2015–19; vyriausiasis redaktorius A. Luchtanas), E. Jovaišos Aisčiai (3 tomai, 2012–16), Lietuvos archeologija 1 tomas: Akmens amžius (2009), 2 tomas: Ankstyvasis metalų laikotarpis (2013), 3 tomas: Romėniškasis ir tautų kraustymosi laikotarpiai (2013), 4 tomas: Vikingų laikai ir ikivalstybinis laikotarpis (2015). G. Zabiela ir Zenonas Baubonis parengė Lietuvos piliakalniai. Atlasas (2005–09, 5 tomai).
Lietuvos archeologijos leidiniai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
Lietuvos archeologijos straipsnių ir studijų išspausdinta leidiniuose: Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai (serija A, 1954–90; nuo 1990 Lituanistica), Istorija (nuo 1958, iki 2023 išėjo 126 tomai), Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje (1970–74), Lietuvos istorijos metraštis (nuo 1971, iki 2022 išėjo 52 tomai), Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje (nuo 1978, iki 2023 išleista 41 knyga), Lietuvos archeologija (nuo 1979, iki 2022 išėjo 47 tomai), Baltų archeologija (leistas 1994–2002), Archaeologia Baltica (nuo 1995, iki 2022 išleista 29 tomai), Archaeologia Lituana (nuo 1999, iki 2022 išleista 22 tomai), straipsnių – Kultūros paminklų enciklopedijoje: Rytų Lietuva (2 dalys, 1996–98).
L: P. Kulikauskas, G. Zabiela Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.) Vilnius 1999.
453
1362
1329