architektūrà (lot. architectura < gr. architektonikē – statybos menas), žmogaus aplinkos erdvinio formavimo mokslas ir menas, teritorijų, statinių ir jų kompleksų projektavimas ir statyba.
Bendroji apžvalga
Architektūros paskirtis – žmogui šalia natūralios gamtos sukurti dirbtinę aplinką, tenkinančią jo ir visos visuomenės estetinius bei utilitarinius poreikius. Architektūra atspindi laikotarpio estetinius idealus, technikos bei mokslo pažangą, ekonomikos galimybes, yra neatsiejama nuo vietos gamtinių sąlygų, socialinių santykių, nacionalinių savitumų. Romėnų architektas Vitruvijus traktate Dešimt knygų apie architektūrą (De architectura libri decem 1 a. pr. Kr.) pažymėjo statinių tvirtumo, naudos ir grožio vienovę. Toks architektūros apibūdinimas aktualus visais laikais. Konstrukcijos garantuoja pastato patvarumą, tvirtumą. Per ilgą civilizacijų raidą sukurta pagrindinės konstrukcijų sistemos: statramstinė sijinė, kartu ir orderinė, arkinė skliautinė, karkasinė bei kitos. Statinio kompoziciją sudaro konstrukcijų ir architektūros formų derinys; sujungtos į harmoningą sistemą jos kuria meninį vaizdą ir atspindi pagrindinę kompozicinę idėją. Naudojamos įvairios meninės raiškos priemonės: ritmika, simetrija ir asimetrija, proporcijų, šviesos ir šešėlių dermė, semiotika, simbolika ir kita. Funkcinių erdvės formavimo, konstrukcinių, estetinių principų visuma bei dekoras lemia architektūros stilių. Architektūra skirstoma į šias šakas: gyvenamųjų namų, visuomeninių pastatų (mokymo ir auklėjimo, kultūros, sporto, prekybos, transporto, administracinių, sveikatos apsaugos, religinių apeigų įstaigų), pramoninių pastatų architektūrą, kraštovaizdžio architektūrą, smulkiąją architektūrą ir miestų planavimą.
Mesopotamijos ir senovės Egipto architektūra
Jau akmens amžiaus žmonės statė gyvenamuosius būstus, patalpas gyvuliams, megalitus (Stonehengeʼas – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986): menhyrus, dolmenus, kromlechus. Senųjų civilizacijų architektūrai būdinga formų bei konstrukcijų įvairovė. Mesopotamijos valstybėse (Šumero, Akado, Asirijos, Babilonijos) apsisaugoti nuo priešų buvo statomi sienomis apjuosti dideli miestai su ištaigingais valdovų rūmais, šventyklomis, laiptuotomis piramidėmis (zikuratais). Statyta daugiausia iš degtų ir nedegtų molio plytų, apdailai naudotos glazūruotos spalvotos plytelės, tašyti akmenys.
Faraono Džoserio piramidė ir šventyklos mastabos Sakkaroje (apie 2700 pr. Kr., architektas Imchotepas)
Ketvirtame–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte atsirado miestų su irigaciniais įrenginiais, įspūdingų visuomeninių pastatų bei memorialinių statinių (piramidės, obeliskai). Susiformavus valdovų kultui pastatyta faraonų ir jų artimųjų didelių antkapinių paminklų, šventyklų ansamblių: šešių pakopų faraono Džoserio piramidė ir šventyklos mastabos Sakkaroje (architektas Imchotepas), Cheopso (architektas Hemjunas), Chefreno, Mikerino piramidės al Gizoje (pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979); Ramzio II šventykla Per Ramzessu, uolose iškirsta Ramzio II šventykla Abu Simbele (pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979), Ramzio III šventykla Madinat Habu. Statyta iš didelių granito, kalkakmenio, smiltainio blokų.
Senovės Indijos, Kinijos, Japonijos, Centrinės ir Pietų Amerikos tautų architektūra
Mirusiųjų gatvė Teotihuacáne (kairėje – Saulės piramidė, 1–7 a.)
3–1 a. pr. Kr. Indijoje pastatyta budistų sakralinių pastatų, uolose iškalta šventyklų (ansambliai Adžantoje, Eloroje). Pastatai buvo panašūs į skulptūras, memorialiniai statiniai (stupos) buvo didelio pusrutulio pavidalo (šventyklos Sanči, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1989). Senoji Kinijos ir Japonijos architektūra turėjo daug bendrų bruožų; naudota panašios statybinės medžiagos (daugiausia medžio konstrukcijos, akmuo, molio plytos). 4–3 a. pr. Kr. Kinijoje pastatyta Didžioji kinų siena (pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987). Japonijos architektūroje ryšku ryšys su aplinka, gamta. Centrinėje ir Pietų Amerikoje plito totonakų, toltekų, actekų, majų, inkų ir kitų genčių architektūra. Čia tobula akmens mūro technika buvo statomos panašios į zikuratus laiptuotos piramidės su šventyklomis viršuje (Čolulos piramidė, Valdovų rūmai Mitloje, Karakolio observatorija Čičen Icoje, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988).
Senovės Graikijos architektūra
Heros šventyklos Peste (kairėje – vadinamoji Bazilika, 6 a. pr. Kr., dešinėje – vadinamoji Neptūno, apie 460 pr. Kr.)
Erechtėjonas Atėnų akropolyje (406 pr. Kr.)
Senovės Graikija perėmė Kretos ir Mikėnų tradicijas, senovės Egipto patirtį. 7–1 a. pr. Kr. čia kūrėsi miestai su stačiakampiu gatvių tinklu ir aikštėmis (agoromis), buvo statomi gyvenamieji namai su aulomis, visuomeniniai pastatai (teatrai, stadionai, bibliotekos, šventyklos). Susiformavo peripterinis šventyklos tipas, klasikinių architektūrinių orderių (dorėniškojo orderio, jonėniškojo orderio, vėliau ir korintiškojo orderio) sistema.
Žymiausias dorėniškojo orderio pastatas – Partenonas Atėnuose (Atėnės Partenės šventykla; 447–432 pr. Kr., architektai Iktinas ir Kalikratas), tobuliausias jonėniškojo orderio pavyzdys – Erechtėjonas Atėnuose (Erechtėjo, Atėnės ir Poseidono šventykla; pastatyta 406 pr. Kr., abu – pasaulio paveldo vertybės, nuo 1987). Statyta iš šlifuoto marmuro ir klinkerio, glaudžiai sudėtų be jungiamojo skiedinio. Senovės Graikijos architektūra turėjo didelę įtaką tolesnei architektūros raidai.
senovės Graikijos architektūra
Senovės Romos architektūra
Koliziejus Romoje (72–81)
Turgaus aikštė Romoje (113–117, architektas Apolodoras)
Senovės Graikijos tradicijas perėmę romėnai sukūrė panašius į graikų romėniškus orderius; atsirado toskaniškasis orderis bei kompozitinis orderis. Sustiprėjus Romos valstybei (1 a. pr. Kr.–2 a. po Kr.) imta statyti monumentalius visuomeninius pastatus (amfiteatrus, cirkus, baseinus, gimnastikos sales, termas, turgus), tiltus, akvedukus, 5–6 aukštų namus (insules), vilas. Pastatų vidaus erdvėms perdengti naudotos naujos konstrukcijos – arkos, skliautai, kupolai. Sienos ir skliautai buvo iš tašyto akmens arba monolitinio betono su plytų užpildu; orderinės formos darytos iš marmuro, aukso, bronzos.
Žymiausias arkų ir skliautų konstrukcijos kūrinys – Koliziejus (Flavijų amfiteatras, pastatytas 81), kupolinės statybos šedevras – Panteonas su 43 m skersmens kupolu (118–128, abu Romoje, abu su kitais Romos istorinio centro pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1980).
Bizantijos architektūra
Silpstant Romos valstybei krikščioniškojo pasaulio kultūros centras persikėlė į Bizantijos imperiją su sostine Konstantinopoliu (dabar Stambulas). 4–5 a. čia jau formavosi savito stiliaus architektūra (bizantiškasis stilius). Statyta aukštos miestų sienos, sakraliniai pastatai (Šv. Vitalės bazilika Ravennoje, pastatyta 547), paplito centriškieji pastatai, naudota arkos ir kupolai. Vienas meniškiausių pastatų – Šv. Sofijos soboras Stambule (pastatytas 537, architektai Antemijas Tralietis, Izidorius Miletietis, su kitais Stambulo istorinio miesto pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985).
Šv. Sofijos soboras Stambule (537, architektai Antemijas Tralietis, Izidorius Miletietis)
Dievo Motinos katedra Poitiers (11–12 a.)
Romaninė architektūra
Šv. Minjato ant kalno bažnyčia Florencijoje (1018–1207)
9–11 a. Vakarų Europoje susiformavęs romaninis stilius iki 13 a. plito Vidurio Europoje ir kai kuriose Rytų Europos bei Artimųjų Rytų šalyse. Vyravo didelės bažnyčios su vienuolynais (Šv. Sernino bazilika Tulūzoje 1080–1120), katedros, kolegiatai, bokštinės ir aptvarinės pilys (pilis); statyti ir centriškieji sakraliniai pastatai. Toliau plėtota arkų (tapusių akmeninės ir mūrinės architektūros vyraujančia konstrukcija) bei skliautų formos; 13 a. pirmoje pusėje atsirado skliautų su nerviūromis, kryžminių skliautų bei smailiųjų arkų. Sukurta nauja tektoninė karkasinė sistema, tapusi gotikinės architektūros pagrindu; t. p. šio karkaso dalis – kontraforsas.
Gotikos architektūra
Salisbury katedra (1220–70)
Briugės rotušė (13–15 a.)
12 a. antroje pusėje Prancūzijoje susiformavo gotika, iki 16 a. plitusi daugelyje Europos šalių. Be naujai atsiradusių visuomeninių pastatų (rotušių, amatininkų cechų ir gildijų namų), statyta katedros bei halinės bažnyčios, koplyčios. Ištobulėjo gotikinio pastato karkasinė sistema (vienodais tarpais išdėstyti pilioriai rėmė briaunotus kryžminius skliautus su nerviūromis), ji pakeitė masyvias sienas ir perdangas. Žymiausi ankstyvosios gotikos statiniai Prancūzijoje: Saint‑Denis vienuolyno bazilika (12 a.), Dievo Motinos katedra Chartres’e (1194–1225; 1260 perstatyta, 14–16 a. išplėsta, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979), ir Paryžiaus katedra (13 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1991). Brandžiosios gotikos architektūra įgavo dar grakštesnes proporcijas, atsirado daugiau ažūriškumo, puošnumo, pagausėjo skulptūrų: Prancūzijoje – Šv. Stepono Bourges’e (12–16 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1992), Dievo Motinos Amiens’e (1220–88, architektas R. de Luzarches’as ir kiti, restauruota 19 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981), Dievo Motinos Reimse (1212–14 a., architektai J. d’Orbais, R. de Coucy, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1991), Dievo Motinos Strasbūre (12–15 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988) katedros.
Vokietijoje pastatyta Šv. Elžbietos Vengrės bažnyčia Marburge (1235–83), Šv. Stepono katedra Halberstadte (13–15 a.), Kölno katedra (13–15 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1996). Vėlyvosios gotikos (liepsnotoji gotika) dekoratyvinės formos pradėjo stelbti pastato tektoniką. Anglijoje plito statmeniškasis stilius su sienų ir langų smulkiu vertikaliu ritmu, sudėtingais nerviūrų raštais (Karališkojo koledžo koplyčia Kembridže, 1446–1515).
Renesanso architektūra
14 a. pabaigoje Vakarų Europoje (15 a. labiausiai suklestėjo Florencijoje) prasidėjo Renesansas. Skiriami 3 raidos laikotarpiai: ankstyvasis (15 a.), brandusis (15 a. pabaiga–16 a. pirmas ketvirtis) ir vėlyvasis (16 a.; 16 a. 2–4 dešimtmetis vadinamas manierizmu). Atgaivintos antikos kultūros tradicijos: naudota antikiniai orderiai (jie pamažu prarado konstrukcinę paskirtį), įvairios arkos, cilindriniai bei kryžminiai skliautai, didingi kupolai (Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedros Florencijoje, pradėtas 1420, architektas F. Brunelleschi; Šv. Petro bazilikos Romoje, pradėtas 1547, architektas Michelangelo). Vyravo horizontalios kompozicijos fasadai, sudėtingų dekoratyvinių formų akmens ir tinko apdaila (Medici‑Riccardi rūmai, 1445–55, architektas Michelozzo di Bartolomeo; Strozzi rūmų fasadas, 15 a. pabaiga, architektas B. da Maiano, abeji Florencijoje). Renesanso epochos architektai sukūrė didelę architektūrinių formų įvairovę (ypač pastatų puošybos), gvildeno statikos, mechanikos, urbanistikos teorines problemas.
Pitti rūmai Florencijoje (1558–70, architektas B. Ammanati)
Baroko architektūra
16 a. pabaigoje–17 a. Italijoje plito barokas, vėliau įsigalėjęs ir Vokietijoje, Austrijoje, Ispanijoje bei kitose Europos šalyse, t. p. Lotynų Amerikoje. Architektūrai būdinga sudėtinga erdvinė kompozicija, rūmų su parkais ansambliai. Iš Renesanso architektūrinių formų išsirutuliojusios baroko formos didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės, interjerai puošnūs.
Šv. Petro bazilika (1614) ir Šv. Petro aikštė su ją juosiančiomis kolonadomis Romoje (pradėta 1655)
Charlottenburgo rūmai Berlyne (1706, architektas A. Schlüteris ir kiti)
Sudėtingų, puošnių formų pastatų ir jų ansamblių sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia, 1568–84, architektas G. da Vignola, fasadas, 1575, architektas G. della Porta; Šv. Petro bazilika, 15–17 a., fasadas, 1614, architektas C. Maderno, ir aikštė su ją juosiančiomis kolonadomis, 1657–67, architektas G. L. Bernini, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1984), Venecijoje (Švč. Mergelės Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1631–81, architektas B. Longhena, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987).
Vokietijoje pastatyta bažnyčių, valdovų rezidencijų (Charlottenburgo rūmų ansamblis Berlyne, 1706, architektas A. Schlüteris ir kiti). Iš vėlyvojo baroko Europoje išsirutuliojo dekoratyvus ir įmantrus rokoko stilius. Orderinė architektūrinė forma galutinai prarado ryšį su konstrukcija ir pasidarė tik dekoratyvinė.
Klasicizmo architektūra
Didieji rūmai (išplėsti 1670 ir 1689) ir parkas (pradėtas 1661, kraštovaizdžio architektas A. Le Nôtre’as) Versalyje
17 a. Prancūzijoje susiformavo klasicizmas, vėliau paplitęs kitose Europos šalyse, Šiaurės Amerikoje. Sugrįžta prie antikinio meno tradicijų, graikų ir romėnų klasikinės architektūros kanonų (Versalio ansamblis Prancūzijoje, 1661–1700, architektai L. Le Vau, J. Hardouinas‑Mansart’as, parką suplanavo kraštovaizdžio architektas A. Le Nôtre’as, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979; Luvro fasado kolonada, 1670, architektas C. Perrault; Paryžiaus birža, 1813, architektas A. T. Brongniart’as; Whitehallo rūmų Pokylių salė Londone, 1622, architektas I. Jonesas; Karališkojo teatro rūmai Berlyne, 1821, architektas K. F. Schinkelis). 19 a. pradžioje pastatuose išryškėjo vėlyvojo klasicizmo atmainõs – ampyro – bruožai (Anglijos banko rūmai, 1788–1833, architektas J. Soane’as, neišliko; birža Sankt Peterburge, 1810, architektas J. Thomas de Thomonas).
19 amžiaus antros pusės–20 amžiaus pradžios architektūra
gyvenamasis namas Casa Milá Barselonoje (1912, architektas A. Gaudí)
19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose suintensyvėjo pramonės bei technikos raida, paplito pramoninė statyba. Architektūroje pradėjo reikštis istorizmas – įvairių praeities stilistinių formų junginys. Su istorizmu, iš dalies kaip reakcija į jį, susiformavo modernas (įvairiose šalyse skirtingai vadinamas – art nouveau, jugendas, liberty, secesija). Pastatams būdinga laisvas planavimas, asimetriškumas, lenktų linijų ritmas, gausus dekoras (Šventosios Šeimos bazilika Barselonoje, pradėta statyti 1882, architektas A. Gaudí; S. Riabušinskio vila Maskvoje, 1902, architektas F. Šechtelis).
Modernizmo ir postmodernizmo architektūra
Po I pasaulinio karo Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose plito racionalizmas (pagrįstas mokslo ir technikos laimėjimais, naujų statybinių medžiagų – stiklo, gelžbetonio, metalo – naudojimu), funkcionalizmas, konstruktyvizmas.
Bauhauso mokyklos pastatai Dessau (1926, architektas W. Gropius, © LATGA / Bild-Kunst, 2020)
Funkcionalizmas tapo vyraujančia 20 a. architektūros kryptimi pasaulyje; ypač išplito Europoje po II pasaulinio karo atstatant gyvenamuosius namus. Jo idėjinis centras buvo Vokietijos Bauhauso mokykla (vadovas architektas W. Gropius), padėjusi pagrindus funkcinio tikslingumo estetikai, gyvenamųjų namų tipizacijai, industrializacijai bei masinei statybai. Žymesni statiniai: Vokietijos paviljonas EXPO‑29 parodai Barselonoje (1929, architektai L. Miesas van der Rohe, L. Reich, skulptorius G. Kolbe; demontuotas 1929, atstatytas 1983–89), gyvenamieji namai Stuttgarte (1927, architektas Le Corbusier).
Konstruktyvizmas plėtotas (iki 1931) Rusijoje (Rusakovo darbininkų klubas Maskvoje, 1929, architektas K. Melnikovas). Jungtinėse Amerikos Valstijose susiformavo organinės architektūros srovė, propagavusi individualizmą, ryšį su aplinka, formos ir funkcijos vienovę, vadinamąsias susiliejančias erdves (F. C. Robie gyvenamasis namas Čikagoje, 1909, architektas F. L. Wrightas). Europoje šias idėjas savaip plėtojo Skandinavijos architektai (A. H. H. Aalto). Plito ir ekspresionizmo srovė (architektai E. Mendelsohnas, H. Scharounas). SSRS iki 1956 vyravo totalitarinę ideologiją išreiškęs pompastiškas sovietinis pseudoistorizmas, po 1956 įsigalėjo utilitarizmas, diegęs sovietinį gyvenimo būdą; architektūra ir masinė statyba tapo priklausoma nuo pramoninės tipizacijos ir standartizacijos normų. Vakarų Europos šalyse techninės revoliucijos veikiamas plito haitekas, kuriam būdinga lengvos lyninės, vantinės, kabamosios konstrukcijos: Jungtinių Amerikos Valstijų paviljonas pasaulinėje parodoje EXPO‑67 Montréalyje (1967, architektas R. B. Fulleris), olimpinių žaidynių stadionas Miunchene (1972, architektai F. Otto, G. Behnischas).
Guggenheimo muziejus Niujorke (1959, architektas F. L. Wrightas, © LATGA / ARS, 2020)
Kongreso rūmai Brazilijoje (1960, architektas O. Niemeyeris)
Nuo 20 a. vidurio daugėjo įvairių architektūrinių srovių atmainų: neoekspresionizmas (Operos teatro rūmai Sidnėjuje, 1959–73, 1966 architektui J. Utzonui pasitraukus baigė kiti; pasaulio paveldo vertybė, nuo 2007; TWA oro linijų skrydžių centras J. F. Kennedy oro uoste Niujorke, 1962, architektas E. Saarinenas), neobrutalizmas (plėtotas Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Japonijoje), neoklasicizmas, neoregionalizmas (plėtotas Šiaurės Europoje – Säynätsalo rotušė, Vakarų ir Vidurio Suomijos apskritis, 1952, architektas A. H. H. Aalto; Svappavaaros gyvenvietė Švedijoje, 1962, architektas R. Erskine’as). Postmodernizmas siekė atsiriboti nuo moderniosios architektūros sampratos, pasisakė prieš purizmą, ortodoksalų funkcionalizmą (Italijos aikštė Naujajame Orleane, 1978, architektas Ch. W. Moore’as; Guild namas Filadelfijoje, 1971, architektas R. Venturi ir kiti). Japonijos architektūroje derinant nacionalines tradicijas ir šiuolaikines technikos galimybes susiklostė metabolizmo ir postmetabolizmo architektūros kryptys (architektai K. Tange, K. Kurokava ir kiti).
Antverpeno uosto valdybos būstinė (2016, architektė Z. Hadid)
20 a. 9–10 dešimtmetyje reiškėsi neokonstruktyvizmas, balansuojantis tarp konstrukcijų utopijos ir realybės (Arabų pasaulio institutas Paryžiuje, 1987, architektas J. Nouvelis; dangoraižiai Hamburge, 1991, architektas M. Sorkinas), neomodernizmas, grįžtantis prie modifikuotų funkcionalizmo idėjų ir santūrių formų, bei dekonstruktyvizmas, kuriantis ekstravagantiškas, iracionaliai laužytas formas ir erdves (Žydų muziejus Berlyne, 2001, stiklinis kiemas, 2007, architektas D. Libeskindas, Honkongo dalies suplanavimo projektas, architektė Z. Hadid). 21 a. pradžios architektūroje gausiai naudojamas stiklas, metalas, projektuojami raiškių skulptūrinių formų pastatai. Žymesni architektai – F. O. Gehry, R. Moneo, R. Piano, N. Fosteris, R. Koolhaasas, J. Herzogas, P. de Meuronas, T. Mayne’as, R. Rogersas, P. Zumthoras, Š. Banas, E. E. M. Souto de Moura.
1276
Lietuvos architektūra
Lietuvoje išliko vėlyvojo paleolito ir mezolito laikinų stovyklų statinių (pusiau žeminių) liekanų. Ketvirtame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų nuolatinėse neolito gyvenvietėse (Šventojoje, Nidoje, Žaliojoje) buvo antžeminių ar pusiau žeminių karkasinės konstrukcijos statinių. 9–5 a. pr. Kr. ant piliakalnių (Narkūnų, Dūkšto) statytos įtvirtintos gyvenvietės su antžeminiais stulpinės konstrukcijos pastatais. Pirmaisiais amžiais po Kristaus gyvenviečių buvo piliakalnių papėdėse. 9–12 a. piliakalnių papiliuose kūrėsi didelės valstiečių ir amatininkų gyvenvietės – dabartinių miestų ir miestelių užuomazgos; formavosi laisvo plano kaimai. 13 a. susikūrus Lietuvos valstybei pastatyta medinių aptvarinių pilių, pradėta statyti mūrinius gynybinius statinius ir pilis. 14 a. antroje pusėje kai kurie mūro pastatai jau turėjo gotikos bruožų.
Ankstyvosios gotikos laikotarpiu (14 a. antra pusė–15 a. pirma pusė) pastatyta pilių (Salos pilis Trakuose, Aukštutinė pilis Vilniuje) su nerviūriniais skliautais, sakralinių pastatų; brandžiuoju – bažnyčių (Šv. Onos Vilniuje, apie 1500; Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis), reprezentacinių visuomeninių pastatų (Perkūno namai Kaune, 15 a. pabaiga ar 16 a. pradžia). Statyta kontraforsai, bokšteliai, derinta akmenų ir plytų mūras, įvairios formų profilinės plytos; puošta freskomis, vitražais, skulptūriniu dekoru. 16 a. pirmoje pusėje greta gotikos reiškėsi Renesanso architektūra, ypač paplitusi 17 a. antroje pusėje (iki 17 a. vidurio pynėsi su baroku). Miestai buvo taisyklingo plano, su stačiakampėmis aikštėmis (Biržai, Kretinga), gynybinėmis sienomis ir vartais (Aušros vartai Vilniuje, 16 a.), didingomis rezidencijomis (Žemutinės pilies rūmai Vilniuje, pradėti 16 a. pradžioje; Radvilų rūmai Vilniuje, 16 amžius). Pastatyta bastioninių pilių (Klaipėdos pilis, 16 a. vidurys; Biržų pilis, pradėta apie 1586; Vilniaus bastėja, 17 a. pirma pusė). 17 a. pradžioje greta renesanso ėmė reikštis ir barokas. Skiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis (1600–50), brandusis (1650–95) ir vėlyvasis (1695–90).
Renesanso ir baroko formos Lietuvoje turi regioninių bruožų. Brandžiojo baroko reikšmingiausi Lietuvos architektūros pastatai: Vilniuje – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pradėta 1668, architektas J. Zaoras, skulptoriai G. P. Perti, G. M. Galli), Sapiegų (1697), Sluškų (1700) rūmai, Kaune – Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis (pradėtas 1667). Vėlyvasis barokas suformavo savitą Vilniaus baroko mokyklą: paplito stačiakampio plano bazilikinės bažnyčios su dviem grakščiais bokštais, puošniu interjero dekoru. Žymiausias baroko architektas – J. K. Glaubicas (Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniuje pagrindinis fasadas, frontonas ir altorius, 1741–73, Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas; Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje fasadas, presbiterijos frontonas, altoriai, 1738–49). Sukurta ir bebokščių sakralinių pastatų (Šv. Teresės bažnyčios Vilniuje fasadas, 1633–50, architektas C. Tencalla, Šv. Teresės bažnyčia ir vienuolynas), puošnių, prilygstančių geriausiems Vakarų Europos pavyzdžiams, interjerų (Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčia, 17 a. antra pusė, architektas C. Tencalla, Vilniaus katedra ir varpinė).
Vilniaus arkikatedros barokinės Šv. Kazimiero koplyčios interjeras
Didelę įtaką architektūros plėtotei Lietuvoje turėjo Vilniaus universitete 1793 įsteigta Architektūros katedra. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Lietuvoje plito klasicizmas. Skiriami du laikotarpiai: pirmuoju (1770–95) plito ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795–1860) – vėlyvasis klasicizmas. Miestai ir miesteliai buvo statomi pagal stačiakampį planą (Rokiškis, Rietavas), dvarų sodybos apjuosiamos laisvo ir mišraus plano parkais. Klasicizmo architektūros Lietuvoje pradininkas – M. Knakfusas (Vilniaus universiteto observatorijos priestatas, 1788; Paežerių dvaro rūmai, baigti 1799), žymiausias klasicizmo architektas – L. Gucevičius (Vilniaus rotušė, 1785–99; Vilniaus katedra, pradėta 1783). Vėlyvojo klasicizmo pastatai (Antašavos dvaro rūmai, 1820, architektas M. Šulcas) monumentalūs, simetriški, su saikingu skulptūriniu dekoru. Po 1820 paplito ampyras. Lietuvoje yra vadinamojo rusiškojo ampyro (Vyskupų rūmai Vilniuje, rekonstruoti 1832, architektas V. Stasovas ir kiti, dabar Prezidento rūmų ansamblis) ir vietinio ampyro (Tiškevičių rūmai Vilniuje, 1840; Trakų Vokės dvaro rūmai, 1880, architektas L. J. Marconi) pastatų. 1831–63 Lietuvos architektūroje plito romantizmo, vėliau (nuo 1860 iki 20 a. 1 dešimtmečio) – istorizmo stilistinės tendencijos: neobizantika (Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė Vilniuje, 1913, architektai V. Adamovičius, A. Špakovskis), neoromanika (bažnyčios – Salako, 1911, architektas I. Morgulcas, Alantos, 1912, architektas K. L. Strandmannas), neorenesansas (Švenčiausiosios Trejybės Kietaviškėse, 1915, inžinierius V. Michnevičius), neobarokas (Miesto salė, 1902, architektas K. Korojedovas, dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija; P. Vileišio rūmų ansamblis Vilniuje, 1906, inžinierius A. Kleinas), neoklasicizmas (I. Parčevskio rūmai J. Basanavičiaus gatvėje Vilniuje, 1902, architektas K. Korojedovas). Sakralinėje architektūroje ypač plito neogotika (bažnyčios – Švėkšnos, 1905, Palangos, 1907, Salantų, 1911, visų architektas K. E. Strandmannas). 1900–14 Lietuvoje reiškėsi ir modernas (gyvenamieji namai Kražių gatvėje Vilniuje, 1913, architektas L. Ravickas ir kiti; Saulės gimnazija Kaune, 1913, architektas F. Malinovskis; Marijampolės geležinkelio stotis, 1924, architektas E. A. Frykas).
Po I pasaulinio karo atgavus nepriklausomybę miestuose (ypač Kaune) daug statyta visuomeninių ir pramoninių pastatų, gyvenamųjų namų, mokyklų, ligoninių. Iš pradžių architektūroje vyravo neoklasicizmas (Banko rūmai Kaune, 1928, architektai M. Songaila, A. Funkas, F. Vizbaras; Kauno meno mokykla, 1923, architektas V. Dubeneckis), apie 1930 įsigalėjo racionalistinės funkcionalistinės krypties architektūra: žymesni pastatai – Centrinio pašto rūmai (1931, inžinierius F. Vizbaras), Žemės bankas (1935, architektas K. Reisonas, dabar Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai), Vytauto Didžiojo karo muziejus (1936, architektai V. Dubeneckis, K. Reisonas, K. Krikščiukaitis, dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (1936, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis, inžinieriai A. Rozenbliumas, V. Ražaitis; dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas; visi Kaune), bankų rūmai Panevėžyje (1930), Biržuose, Tauragėje (abeji 1935, visų architektas M. Songaila).
Poilsio namai Žilvinas Palangoje (1969, architektas A. Lėckas)
Šiuolaikinio meno centras Vilniuje (1967, architektas V. E. Čekanauskas)
Per II pasaulinį karą sugriauti Lietuvos miestai sovietų okupacijos metais atstatinėti (iki 1955) pagal Rusijos architektų sudarytus tipinius bendruosius (buvusius generalinius) planus (Vilniaus suplanavimo schema, 1953, architektas V. Mikučianis). Naujų pastatų architektūrai būdinga pseudoistorizmas, pompastika (Vilniaus mokslininkų namai, 1951, architektas Dž. A. Ripa; Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 1963, architektas V. Anikinas; Kauno geležinkelio stotis, 1953, architektas P. Ašastinas). Nuo 1956 miestai statyti pagal naujus bendruosius planus; architektūroje pradėjo reikštis sovietinio racionalizmo kryptis, imta taikyti pramoninės statybos metodus, plėtoti surenkamųjų stambiaplokščių gyvenamųjų namų statybą. Pastatyta gyvenamųjų rajonų: Vilniuje – Žirmūnai (1964–67, architektai B. Kasperavičienė, B. Krūminis ir kiti), Lazdynai (1967–74, architektas V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis ir kiti), Kaune – Dainava (1973, architektas A. P. Steponavičius ir kiti). Miestuose sukurta aikščių, visuomeninių prekybos centrų (Debrecenas Klaipėdoje, 1975, architektai E. Arkušauskas, A. G. Tiškus, P. Valatka; Vitebskas Kaune 1980, architektai V. J. Paipalas, V. Juršys; Šeškinė Vilniuje 1986, architektai K. Pempė, G. Ramunis ir kiti).
M. Žilinsko galerija Kaune (1986, architektai E. Miliūnas, K. Kisielius, S. Juškys)
20 a. antroje pusėje pastatyta moderniosios architektūros visuomeninių pastatų: Vilniuje – Šiuolaikinio meno centras (1967, architektas V. E. Čekanauskas), Sporto rūmai (1971, architektai E. Chlomauskas, J. Kriukelis, Z. Liandzbergis), Litexpo parodų centras (1980, architektas E. P. Stasiulis), Lietuvos Respublikos Seimo rūmai (1981, architektai A. Nasvytis, V. Nasvytis), Vilniaus oro uosto terminalas (1993, architektai A. Alekna, L. Vaitys, G. J. Telksnys), Druskininkų vandens gydyklos (1981, architektai A. Šilinskienė, R. Šilinskas); postmodernistinių pastatų – M. Žilinsko galerija Kaune (1989, architektai E. Miliūnas, K. Kisielius, S. Juškys), banko Hermis pastatas Vilniuje (1990–2005, architektai K. Pempė, G. Ramunis, dabar SEB bankas).
Banko Swedbank būstinė Vilniuje (2009, architektūrinė bendrovė Ambraso architektų biuras)
Kauno technologijos universiteto Mokslo studijų ir verslo centras Santakos slėnis (2013, architektė G. Janulytė‑Bernotienė)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėta statyti naujų tipų pastatai: prekybos kompleksai (Akropolis Kaune, 2007, architektai G. Jurevičius, A. Kančas ir kiti, interjero architektai U. Künnapas, V. Massas), bankai, biurai (Registrų centras ir biurų pastatas Vilniaus verslo uostas Vilniuje, 2008, architektai L. Merkinas, R. Kripas, L. Žičkis ir kiti).
Pastatyta sakralinių (Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia Nidoje, 2003, architektai R. Krištapavičius, J. A. Zaviša, Šventosios Dvasios bažnyčia Kaune, 1989–2010, architektai E. Miliūnas, D. Paulauskienė), visuomeninių (Vilniaus oro uosto keleivių terminalas, 1993, architektai A. Alekna, G. Telksnys, L. Vaitys, naujasis terminalas, 2007, architektai L. Vaitys, R. Kučinskas; Kauno pramogų ir sporto rūmai Žalgirio arena 2011, architektai E. Miliūnas, A. Bublys ir kiti; meno ir edukacijos centras Rupert Vilniuje, 2013, architektas A. Ambrasas) pastatų. Individualių gyvenamųjų namų suprojektavo architektai D. Adomonienė ir E. Adomonis, A. Prikockienė ir G. Prikockis, G. Natkevičius (gyvenamasis namas Braškių gatvėje Kaune, su architektu M. Mickevičiumi, 2011), R. Adomaitis.
959