architektūrinė akustika

architektrinė akùstika, akustikos šaka, tirianti garso bangų sklidimą, atspindį ir sugertį uždaroje patalpoje, patalpos dydžio, formos, apdailos medžiagų ir konstrukcijų įtaką jos akustinėms savybėms. Architektūrinės akustikos tikslas – sukurti patalpų (teatro, koncertų, auditorijų, radijo ir televizijos studijų bei kitų) su norimomis akustinėmis savybėmis projektavimo metodus, įvertinti patalpų akustines savybes ir rasti būdus patalpų akustinėms ydoms ištaisyti. Architektūrinė akustika remiasi geometrine akustika ir bangine garso teorija. Šios teorijos požiūriu, patalpos oro tūris laikomas įvairių savųjų dažnių virpesių, kurių kiekvienas nusakomas savuoju slopinimo koeficientu, sistema. Išjungus garso šaltinį visų rūšių garso bangos išnyksta po tam tikro laiko, vyksta aidėjimas. Jei garso energijos tankis ir stipris yra tolygiai pasiskirstę visoje patalpoje, garso laukas vadinamas difuziniu. Didelių salių akustika tiriama geometriniais akustikos metodais (jie pakankamai tikslūs, jei garso bangų ilgiai daug mažesni už atspindinčių paviršių matmenis). Architektūrinės akustikos sukurtais metodais reguliuojamas aidėjimas, atspindžiai, aidas, garso bangų pasiskirstymas. Didelėse salėse girdimumas dar gerinamas elektrinėmis stiprinimo sistemomis (elektroakustika), dirbtiniu aidėjimu, garso atspindžių imitavimu. Projektuojamų unikalių salių akustinės savybės nustatomos pagal keliasdešimt kartų mažesnį salės modelį. Architektūrinė akustika t. p. tiria patalpų izoliavimo nuo išorės garsų problemas.