architektros pãveldas, kultūros paveldo dalis – architektūros statiniai bei urbanizuotos vietovės, turintys išskirtinę istorinę, meninę bei kitokią kultūrinę vertę. Tai pavieniai pastatai, jų grupės (kompleksai ir ansambliai), miestų istorinės dalys, senamiesčiai, kitos kultūros vertybės.
Apsaugos priemonės
Daugumoje pasaulio valstybių architektūros paveldas yra saugomas įstatymų, moksliškai tiriamas ir tvarkomas. Apsaugos svarbiausios priemonės: mokslinės (tyrimas, vertinimas, klasifikacija, inventorizacija), teisinės bei administracinės (objektų pripažinimas architektūros paveldu, apskaita, teisinių dokumentų rengimas, apsauga ir kontrolė), praktinės (architektūros paveldo panaudojimas ir tvarkyba bei sklaida). Viena svarbiausių apsaugos priemonių yra jo tinkamas naudojimas ir tvarkyba remiantis istoriniais, architektūriniais, archeologiniais ir kitais moksliniais tyrimais.
Tvarkybos rūšys
Skiriami architektūros paveldui išsaugoti atliekami tvarkybos darbai: taikomasis tyrimas, remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas (kultūros paminklų konservavimas; priemonės, išsaugančios objekto autentiškumą, jo esamą apimtį, ruošiančios jį ilgam saugojimui ir eksponavimui), restauravimas (kultūros paminklų restauravimas; objekto autentiškumo išsaugojimas, jo estetinės bei istorinės vertės atskleidimas su jo sunykusių elementų pagrįstu atkūrimu); šių darbų planavimas ir projektavimas.
Architektūros paveldo apsaugą sudaro apskaita; skelbimas saugomu; saugojimas – tvarkyba ir naudojimas; pažinimas, jo sklaida, atgaivinimas (reabilitacija).
Apsaugos raida
Architektūros paveldo apsaugos pradmenų buvo jau antikoje. 5 a. Romoje buvo išleistas ediktas dėl imperijos senųjų statinių neliečiamumo. 15 a. Romos popiežiai paskelbė dokumentą apie meno objektų saugojimą. Valstybinės paminklosaugos pradžia laikomi 1795, kai Prancūzijos Nacionalinis konventas priėmė dokumentą apie vertingų istorijos ir kultūros objektų saugojimą. 1830 Prancūzijoje įsteigta Paminklų inspekcija. 19 a. paminklų apsauga imta rūpintis visoje Europoje; mokslinių principų taikymo stilistiniam restauravimui pradininku laikomas prancūzas E. E. Viollet-le-Ducas. Po I pasaulinio karo Europoje (ypač Italijoje) intensyviai restauruoti pastatai. 1931 Tarptautinėje muziejų konferencijoje (IMO) buvo priimtas pirmasis pasaulyje paminklosaugos dokumentas Atėnų chartija; joje išdėstyti architektūros paveldo apsaugos ir restauravimo bei architektūros paminklo su jo aplinka saugojimo pagrindiniai principai.
Po II pasaulinio karo architektūros paveldo apsaugą koordinuoja UNESCO. Jos iniciatyva 1954 paskelbta Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju, 1972 – Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencija bei valstybinės paminklosaugos rekomendacijos, pradėtas sudarinėti Pasaulio kultūros ir gamtos paminklų sąrašas. 2021 sąraše buvo įrašyta 1154 vertybės, esančios 167 valstybių narių teritorijose (897 kultūros paveldo, 218 gamtos paveldo ir 39 mišrios –gamtos ir kultūros paveldo), tarp jų 4 Lietuvos – Vilniaus senamiestis (1994), Kuršių nerija (2000), Kernavės archeologinė vietovė (2004) ir Struvės geodezinis lankas (2005).
Valstybės archeologijos komisijos nariai ir bendradrabiai (1921, iš kairės stovi: Juozas Žilevičius, Petras Tarasenka (?), Vaclovas Biržiška, Paulius Galaunė, Konstantinas Jablonskis, sėdi: Valerijonas Verbickas, Kazimieras Steponas Šaulys, Eduardas Volteris, Vladas Nagevičius, Augustinas Janulaitis, Antanas Žmuidzinavičius; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Įkurta paminklosaugos specialistų ir restauratorių tarptautinė organizacija ICOMOS 1964 priėmė pamatinius paveldosaugos pagrindus įtvirtinusią Tarptautinę paminklų ir vietų konservavimo ir restauravimo chartiją (Venecijos chartija), nustatančią arhitektūros paminklų konservavimo ir restauravimo principus, 1987 Vašingtone – Istorinių miestų ir miestų teritorijų konservavimo chartiją. Kiti svarbūs ICOMOS dokumentai: Istorinių medinių statinių išsaugojimo principai (1999), Vietinio ir tradicinio pastatytojo paveldo chartija (1999), ICOMOS chartija – architekūros paveldo analizės, konservavimo ir konstrukcijų restauravimno principai (2003), ICOMOS principai dėl sieninės tapybos išsaugojimo ir konservavimo-restauravimo (2003), Jungtiniai ICOMOS ir TICCIH (Tarptautinis pramonės paveldo konservavimo komitetas) pramonės paveldo vietų, struktūrų, teritorijų ir kraštovaizdžio konservavimo principai (Dublino principai; 2011), Valetos principai istoriniams miestams, miesteliams ir miesto teritorijoms saugoti ir valdyti (2011), taip pat Naros autentiškumo dokumentas (1994), Principai dėl paminklų, statinių grupių ir vietų bei vietovių dokumentavimo (1996), Ksiano deklaracija dėl paveldo struktūrų, vietų ir teritorijų apsupties konservavimo (2005).
1975 Europos Tarybos Ministrų Komitetas Amsterdame priėmė Europos architektūros paveldo chartiją, kurios tikslas – skatinti integruoto architektūros paveldo išsaugojimo politikos įgyvendinimą. 1985 Europos Taryba priėmė Europos architektūros paveldo apsaugos konvenciją. Europos Tarybos Helsinkio deklaracija Dėl kultūros paveldo išsaugojimo Europoje politinės svarbos (1996) pabrėžė subalansuoto ir ilgalaikio paveldo naudojimo perspekyvas.
Lietuvos architektūros paveldas iki II pasaulinio karo
Lietuvoje iki 19 a. tik domėtasi istorine praeitimi. Architektūros paminklais rūpintis pradėta 20 a. pradžioje: 1902–09 moksliniais pagrindais buvo restauruota Šv. Onos, Šv. Mykolo bažnyčios Vilniuje. 1905 šiek tiek konservuoti Trakų salos pilies priešpilio bokštai. 1907–40 veikė Lietuvių mokslo draugija, kuri rūpinosi paveldu. Jos pastangomis buvo išgelbėta Vilniaus Aukštutinės pilies liekanos. 1919 įsteigta Valstybės archeologijos komisija rūpinosi architektūros paveldu. 1938 Vytauto Didžiojo karo muziejaus iniciatyva pradėta sudarinėti architektūros paminklų sąrašus. 1940 priimtas pirmasis Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, įkurta kultūros paminklų apsaugos įstaiga.
Apsauga sovietų okupacijos metais
Nuo 1949 Lietuvos architektūros paveldas buvo saugomas pagal sovietinius kultūros paminklų apsaugos nuostatus. 1950 Vilniuje įkurta pirmoji kultūros paminklų tyrimo, konservavimo, restauravimo darbų organizacija – Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė, vėliau išaugusi į Respublikinį paminklų restauravimo trestą, ir Paminklų konservavimo institutas (dabar bendrovė Projektavimo ir restauravimo institutas). Svarbiausi institute atlikti darbai: Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektas (1958, pirmasis tokio tipo projektas SSRS; vadovas architektas K. Šešelgis), Trakų (architektai B. Krūminis, S. Mikulionis), Biržų (architektas E. Purlys) pilių, Pažaislio (architektės S. Čerškutė, D. Pikšrienė) ir Vilniaus universiteto (architektai R. Jaloveckas, A. Švabauskienė, E. Urbonienė; 1985 Europos paminklų apsaugos kuratorijos aukso medalis) ansamblių, Kauno rotušės (architektas Ž. Simonaitis) ir Tolminkiemio bažnyčios (Karaliaučiaus sritis, architektas N. Kitkauskas) restauravimas.
1961 buvo patvirtintas pirmasis architektūros paminklų sąrašas. 1963–90 paminklosaugai vadovavo Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba.
Apsauga po nepriklausomybės atkūrimo
1990 Lietuvoje įsteigtas Paminklotvarkos departamentas ir Kultūros paveldo apsaugos inspekcija. 1994 priėmus Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą šios organizacijos reorganizuotos į Kultūros vertybių apsaugos departamentą (dabar Kultūros paveldo departamentas), įsteigta Valstybinė paminklosaugos komisija (dabar Valstybinė kultūros paveldo komisija). Nuo 2005 galioja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas.
Architektūros paveldo pavieniai ir kompleksiniai objektai bei vietovės pagal savo reikšmę ir apsaugos lygį suskirstyti į: nacionalinio lygmens (iš jų – pasaulinės reikšmės), regioninio lygmens ir vietinio lygmens kultūros vertybes. Reikšmingiausios nacionalinio lygmens kultūros vertybės paskelbtos kultūros paminklais. Kultūros vertybių registras, atsižvelgiant į paveldosaugos žinių lygį, vertybių fizinės būklės kitimus, naujų vertybių išaiškinimą, nuolat pildomas bei tikslinamas.
Svarbiausi paveldotvarkos darbai
Paveldotvarkos darbai kasmet finansuojami valstybės biudžeto lėšomis. Svarbiausi 1990–2000 paminklotvarkos darbai: Vilniuje – senamiesčio regeneravimo projektas (vadovas architektas A. Gučas), pilių komplekso tvarkymas (architektai A. Katilius, G. Filipavičienė) bei Valdovų rūmų atkasimas (vadovas archeologas V. Urbanavičius); reikšmingiausi restauravimo projektai: Arkikatedros (architektas G. Laucius), Šv. Kazimiero (architektas V. Spudas), Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų (architektas G. Laucius), evangelikų liuteronų (architektas A. Katilius) bažnyčių, Prezidento rūmų (vadovas architektas S. Šimelionis), Medininkų (architektai S. Mikulionis, J. R. Glemža), Klaipėdos (architektai V. Žulkus, V. Šliogeris) ir Panemunės (architektai L. Perevičienė, R. Miliūkštis) pilių, Pažaislio (architektė D. Pikšrienė), Liškiavos (architektė A. Meškauskienė), Palūšės (architektė R. Smilgevičiūtė) bažnyčių, Siesikų (architektė G. Kirdeikienė), Ilguvos (architektė L. Perevičienė), Burbiškio (architektė D. Pikšrienė), Šilutės (architektė S. Domanskienė) dvarų rūmų ir kitų architektūros paminklų.
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios Kaune didysis altorius
Palangos kurhauzo restauruota mūrinė dalis
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą padidėjo paveldo projektų įgyvendinimo galimybės panaudojant struktūrinių fondų lėšas. Reikšmingiausias 2000–10 paveldotvarkos darbas – Vilniaus pilių komplekso Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimas, išskirtinis projektas – Dubingių piliavietės (Molėtų rajono savivaldybė) tyrimai ir surastų evangelikų reformatų bažnyčios bei rūmų liekanų konservavimas, kunigaikščių Radvilų palaikų perlaidojimas. Kiti svarbesni darbai: Kretingos, Kelmės, Rokiškio, Burbiškio (Radviliškio rajono savivaldybė), Verkių dvarų paveldotvarkos darbai, taip pat kompleksiškai sutvarkytas Šv. Mykolo bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis (perduotas Bažnytinio paveldo muziejaus reikmėms).
Vyriausybei patvirtinus Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų išsaugojimo ir pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms darbų programą, pradėta žymiausių šventovių – Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros Kaune, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Trakuose, Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios Šiluvoje (Raseinių rajono savivaldybė), Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblio pastatų, Tytuvėnų vienuolyno ansamblio pastatų (Kelmės rajono savivaldybė), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Pivašiūnuose (Alytaus rajono savivaldybė) – tvarkyba. Restauruoti medinės architektūros kompleksai: Šv. Vyskupo Stanislovo Beržoro bažnyčios (Plungės rajono savivaldybė), Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios Paberžėje (Kėdainių rajono savivaldybė), Maironio tėviškė Bernotuose (Raseinių rajono savivaldybė), Biržiškų namas Viekšniuose (Raseinių rajono savivaldybė). Įgyvendintas Tuskulėnų rimties parko sukūrimo projektas, restauruotas Vileišių rūmų ansamblis (abu Vilniuje), baigti Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse miestelio komlekso darbai.
2011–20 svarbesni tvarkybos projektai ir darbai: Klaipėdos pilies bastionų, Trakų pusiasalio pilies, Raudondvario (Kauno rajono savivaldybė), Panemunės (Jurbarko rajono savivaldybė) pilių, Šv. Jurgio Kankinio bernardinų konvento Kaune, Sapiegų rūmų Vilniuje (I etapas; atkurta rūmų barokinė išvaizda); tęsiant Šv. Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų išsaugojimo bei pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms darbų programą tvarkybos darbai atlikti Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje Marijampolėje, Šiaulių katedroje, Žemaičių Kalvarijos bazilikoje, taip pat baigti Vilniaus bastėjos tvarkybos darbai.
Restauruota Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Veliuonoje, Šv. Antano Paduviečio katedra Telšiuose, Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus Kaune, Palangos kurhauzas. Sutvarkyti Užutrakio, Palangos, Plungės, Šilutės Hugo Šojaus, Gelgaudiškio (Šakių rajono savivaldybė), Zyplių (Vilkaviškio rajono savivaldybė), Paežerių, Jašiūnų (abu Šalčininkų rajono savivaldybė) dvarai, Republikos Prezidento A. Smetonos dvaras Užugiryje (Ukmergės rajono savivaldybė), Nacionalinio Kauno dramos teatro rūmai Kaune. Atkurtas Biržų pilies arsenalas, atstatytas Medininkų pilies donžonas, lankymui pritaikyta Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinė, konservuoti D. Poškos Baubliai Bijotuose (Šilalės rajono savivaldybė).
Vilniaus pilių komplekso Žemutinės pilies Valdovų rūmai
L: J. Glemža Paminklosaugos raida Lietuvoje / Kultūros paminklai 2000 Nr. 7; J. Glemža Pamjatniki architektury Litvy Leningrad 1978.
1219
3006
kultūros paveldas; UNESCO; ICOMOS; Hagos konvencija