kasmetinė vynuogių derliaus šventė Mendozoje (2014)
argentiniẽčiai (savivardis argentinos), Pietų Amerikos nacija. Argentinos pagrindiniai gyventojai (2015 duomenimis, apie 43 mln. žmonių; 2010 gyventojų surašymo duomenimis, daugiau kaip 40 mln. žmonių). Gyvena taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose (apie 225 000 žmonių), Brazilijoje (apie 42 000 žmonių), Meksikoje (apie 14 000 žmonių), Paragvajuje, Urugvajuje (apie 23 000 žmonių), Čilėje, Kanadoje (apie 19 000 žmonių), Ispanijoje (apie 70 000 žmonių), Izraelyje (apie 48 000 žmonių) ir kitur. Iš viso pasaulyje yra apie 44 mln. argentiniečių. Iš kitų Lotynų Amerikos tautų išsiskiria rasiniu vientisumu (daugiau kaip 90 % – baltieji).
Kaba ispanų kalbos Argentinos tarme (yra dvikalbių etninių grupių). Etniniu požiūriu išsiskiriančių Argentinos šiaurės vakarų, šiaurės rytų ir pietų regionų argentiniečiai tebekalba ir indėnų kalbomis. 90 % tikinčiųjų – katalikai, yra protestantų, judėjų, musulmonų, stačiatikių. Etniniu požiūriu išsiskiriančių Argentinos šiaurės vakarų, šiaurės rytų ir pietų regionų argentiniečiai tebekalba ir indėnų kalbomis.
Gyvensena
Camininto gatvelė La Boca kvartale (Buenos Airės)
Daugelyje provincijų išliko indėnų amatų (puodininkystė, pynimas, pončų audimas) tradicijos. Šalies vidinėms provincijoms būdinga gaučų reikmenų (pončų, balnų, odos gaminių) gamyba, gausus gaučų folkloras, kai kur išliko tradicinės jų aprangos elementų. Formuojasi bendri argentiniečių kultūros bruožai, ypač gerbiami valstybės atributai, švenčiamos valstybės šventės, gausu muzikos ir šokių festivalių, karnavalų.
Istorija
Argentiniečių tauta pradėjo formuotis 16 amžiuje, ispanams nukariavus indėnus, iš ispanų, kreolų, metisų, juodaodžių ir mulatų. Atlanto pakrantės argentiniečiai daugiausia kilo iš kreolų (jie vadovavo kovai dėl nepriklausomybės), Pampos – iš gaučų. Per 1810–1826 nepriklausomybės karą sustiprėjo argentiniečių savimonė, nuo 19 amžiaus 7–8 dešimtmečio vartojama argentiniečių nacijos sąvoka.
Tolesnei argentiniečių raidai didelę įtaką padarė masinė europiečių, daugiausia ispanų ir italų, imigracija. Pirmiausia dėl jos 1869–1914 Argentinos gyventojų padaugėjo nuo 1,7 mln. iki 7,9 mln. (1914 imigrantai iš Europos dar sudarė 30 % gyventojų), kartu sparčiai buvo plėtojama pramonė ir žemės ūkis (ypač augalininkystė). Daugiausia imigrantų susitelkė Buenos Airių aglomeracijoje. Čia įsigalėjo iš esmės europietiška kultūra. Imigrantų palikuoniai greitai (paprastai antros ar trečios kartos) tapdavo argentiniečiais. Argentiniečiams susitelkti padėjo per Pirmąjį pasaulinį karą bei po jo sumažėjusi imigracija ir 20 amžiaus antros pusės urbanizacija, kai daug provincijų gyventojų persikėlė į didžiausius miestus (20 amžiaus pabaigoje apie 90 % argentiniečių buvo miestiečiai).
amatininkų gaminių turgus Purmamarca mieste (Jujuy provincija, 2015)
1412
2271