Argentnos istòrija
Ikivalstybiniai ir kolonijiniai laikai
Argentinos teritorijoje žmonės apsigyveno neolite (aštuntame–septintame tūkstantmetyje prieš Kristų). Araukanų, diagitų, guaranių, teuelčių ir kitų indėnų genčių kultūrinė ir socialinė raida buvo netolygi ir įvairi. Šiaurės vakaruose sėslūs diagitai vertėsi žemdirbyste, kasė drėkinimo kanalus, buvo prisijaukinę lamas ir alpakas. Krašto šiaurės rytuose ir vidurio dalyje guaraniai, čarua ir kerandžių gentys vertėsi medžiokle, žvejyba. Araukanai, gyvenę krašto vakarinėje dalyje, augino valgomuosius batatus, garsėjo audimu, metalo dirbiniais, klajojusieji pietinėje dalyje – prekiavo su gretimomis gentimis audiniais, kailiais, plunksnomis. 1516 Argentinos krantus pasiekė pirmoji ispanų ekspedicija. Manydami, kad krašte gausu sidabro, konkistadorai didžiausią upę pavadino Río de la Plata (Sidabro upe), o apylinkėms prigijo La Platos vardas, vėliau pakeistas į Argentiną (lotyniškai argentum – sidabras).
Cueva de las Manos uolų piešiniai (medžioklės scena)
Argentinos užkariavimą 1535 pradėjo ispanų ekspedicija, vadovaujama P. de Mendozos, kuris 1536 įkūrė Buenos Aires ir tapo pirmuoju prie Peru vicekaralystės prijungtos La Platos gubernatoriumi. 1537–1617 La Platos administracinis centras buvo ispanų įkurtas Asunsjonas (dabar Paragvajaus sostinė). 1617 sudaryta atskira nuo Peru La Platos provincija (administracinis centras – Buenos Airės). Nukariauto krašto gyventojai indėnai buvo verčiami atlikti pusiau baudžiavines, pusiau vergovines mitos, enkomjendos prievoles, besipriešinantys – naikinami.
Paragvajaus ir La Platos žemėlapis (apie 1600)
Dėl didelio negailestingai išnaudojamų indėnų mirtingumo nuo 17 a. iš Afrikos buvo įvežama juodaodžių vergų. 17–18 a. į La Platą buvo įvežami ir auginami galvijai, arkliai, avys; išvežamas sidabras. Kolonijos ūkio raidą varžė Ispanijos karaliaus valdžios leidimas prekiauti su kitomis ispanų kolonijomis tik per Peru vicekaralystės sostinę Limą, muitų ir mokesčių politika, draudimai gaminti vyną, šilką ir kitas iš Ispanijos eksportuojamas prekes. Nuo 17 a. pradžios Buenos Airės turėjo savivaldą. 1776 La Plata atskirta nuo Peru ir įkurta La Platos vicekaralystė (sostinė – Buenos Airės), kuriai, be Argentinos teritorijos, priklausė dabartiniai Paragvajus, Urugvajus ir Bolivija. 1778 jai suteikta tiesioginės prekybos su metropolija teisė. 1785 leista steigti manufaktūras. 1806–07 La Platą nesėkmingai bandė užkariauti Didžioji Britanija (1806 britų karinis dalinys buvo užėmęs Buenos Aires).
Nepriklausomybės laikai
vienas nepriklausomybės karo vadų Jose de San Martínas (aliejus, apie 1827, nežinomas dailininkas, Nacionalinis istorijos muziejus Buenos Airėse)
Argentinos nepriklausomybės paskelbimas 1816 Tucumáno kongrese (akvarelė, dailininkas Moreno Gonzálezas)
1810 05 25 sukilimas Buenos Airėse (vadinamoji Gegužės revoliucija) nuvertė kolonijinę Ispanijos valdžią ir susiliejo su kitais sukilimais, kuriais prasidėjo Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karas. 1811 nuo La Platos atsiskyrė Paragvajus. 1813 Generalinė konstitucinė asamblėja panaikino enkomjendą, mitą ir kitas prievoles. 1816 07 09 La Platos provincijų atstovų kongresas Tucumáne paskelbė Jungtinių Río de La Platos provincijų (nuo 1826 Argentinos Federacinė Respublika) nepriklausomybę. 1825–28 Argentina kariavo su Brazilija dėl Urugvajaus; po karo pripažinta Urugvajaus nepriklausomybė. 19 a. 3 dešimtmetyje prasidėjo unitarų (prekybinės buržuazijos atstovų – centralizuoto šalies valdymo šalininkų) ir federalistų (stambiųjų žemvaldžių – provincijų autonomijos šalininkų) kovos. Pirmuoju Argentinos prezidentu išrinktas unitarų vadovas B. Rivadavia (1826–27) įgyvendino švietimo, teismų, socialinę reformas.
1829 diktatoriumi tapęs federalistų vadovas generolas J. M. de Rosasas persekiojo opoziciją, masiškai žudė indėnus, Katalikų Bažnyčiai grąžino B. Rivadavijos panaikintas privilegijas, 1836 leido grįžti Ispanijos karaliaus 1767 išvarytiems jėzuitams. J. M. de Rosasą nuvertė ir prezidentu tapo generolas J. J. Urquiza (1852–60). 1853 konstitucija panaikino vergovę, deklaravo pilietines teises. 1852–62 Argentina faktiškai buvo suskilusi į dvi valstybes: Buenos Airių provinciją ir kitų provincijų federaciją, 1862 formaliai vėl tapo viena valstybe. 1864–70 Argentina kartu su Brazilija ir Urugvajumi kariavo prieš Paragvajų ir užgrobė dalį jo teritorijos (Paragvajaus karas). 19 a. antroje pusėje ėmė intensyviau plėtotis jos ūkis, išaugo žemės ūkio produktų, daugiausia grūdų ir mėsos, eksportas (50 % pasaulio jautienos eksporto), nutiesta geležinkelių (pirmasis – 1857), pastatyta uostų.
diktatorius Juanas Manuelis de Rosasas (aliejus, 1840, dailininkas C. Descalzi, Nacionalinis istorijos muziejus Buenos Airėse)
Curupayty mūšis (1866 09 22) – lemiamas Paragvajaus karo mūšis (aliejus, 19 a. 7 dešimtmetis, dailininkas Cándido Lópezas)
Argentinos ūkio plėtra skatino imigraciją ir atvirkščiai: imigracija – ūkio plėtrą; susidarė naujos visuomeninės grupės – vidurinė klasė ir darbininkai. Žemės ūkio ir pramonės, daugiausia lengvosios ir maisto, raidą spartino Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos kapitalo investicijos (1913 iš 49 000 įmonių užsienio kapitalui priklausė 31 500). Pirmojo pasaulinio karo metais sumažėjo Didžiosios Britanijos ir Vokietijos, sustiprėjo Jungtinių Amerikos Valstijų ekonominė įtaka.
Nuo 19 a. pabaigos kūrėsi partijos: 1891 įkurta Pilietinė radikalų sąjunga, 1896 – Argentinos socialistų, 1909 – Konservatorių (Nacionalinės demokratijos) partijos. 1912 prezidentas R. Sáenzas Peña (1910–14) įgyvendino rinkimų reformą – įvedė visuotinį slaptą balsavimą. Parlamento rinkimus laimėjus Pilietinei radikalų sąjungai prezidentu tapo jos vadovas H. Irigoyenas (1916–22 ir 1928–30). Jo vyriausybė nacionalizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms priklausančius naftos telkinius, įvedė 8 val. darbo dieną, pradėjo švietimo reformą. Nuo 1930 valdė karinės grupuotės, valdžioje įsitvirtindavusios po karinių perversmų; buvo uždrausta partijų ir profesinių sąjungų veikla. 1930 H. Irigoyeną nuvertė generolas J. F. Uribaru. Jam atsistatydinus 1932–38 valdė generolo A. P. Justo vyriausybė, ekonomikos srityje vykdžiusi protekcionistinę politiką ir glaudžiai susijusi su Didžiosios Britanijos kapitalu. Sparti pramonės plėtra nesumažino nedarbo ir kitų socialinių problemų.
prezidentas J. D. Perónas per savo inauguraciją (Buenos Airės, 1946 06 10)
Per Antrąjį pasaulinį karą Argentina buvo neutrali, tik 1945 03 formaliai paskelbė karą Vokietijai ir Japonijai. 1946 prezidentu išrinktas J. D. Perónas nacionalizavo Centrinį banką, užsienio kapitalui priklausančius geležinkelius, kitas įmones, 1947 įkūrė Teisingumo partiją (peronizmas), 1949 legalizavo partijų veiklą. 1949 prasidėjus ekonominei depresijai išaugo nedarbas, plėtėsi streikai ir politinė kova. Politiniu nestabilumu naudojosi karinės grupuotės. Per valstybės perversmus nuo valdžios buvo nušalinti prezidentai J. D. Perónas (1946–55), A. Frondizi (1958–62), A. U. Illia (1962–66), J. C. Onganía (1966–70). Prezidentas A. Lanusse (1971–73) 1973 paskyrė parlamento ir prezidento rinkimus. Juos laimėjus Teisingumo partijai, prezidentu tapo H. J. Cámpora.
Jam atsistatydinus valstybės vadovu 1973 09 vėl išrinktas J. D. Perónas paskelbė Nacionalinės rekonstrukcijos ir ekonominės plėtros 1974–77 planą, žadėjo įgyvendinti demokratines reformas. J. D. Perónui mirus 1974 07 01 valdžia atiteko jo žmonai viceprezidentei M. E. Perón. 1976 po valstybės perversmo valdžią perėmę kariškiai paleido parlamentą, apribojo politinių partijų ir profesinių sąjungų veiklą. 1982 Argentinos kariniai daliniai nesėkmingai bandė užimti nuo 1833 britų valdomas Falklando (Malvinų) salas. Pralaimėtas Falklando konfliktas privertė karinę diktatūrą paskelbti laisvus rinkimus. 1983 prezidentu išrinktas Pilietinės radikalų sąjungos atstovas R. R. Alfonsínas, 1989 (ir 1995) – Teisingumo partijos vadovas C. S. Menemas. 1990 atkurti diplomatiniai santykiai su Didžiąja Britanija (nutraukti 1982). Nuo 1991 Argentinos vyriausybė įgyvendino liberalią ekonominę programą. 1997 parlamento rinkimus laimėjo Teisingumo partija bei Pilietinės radikalų sąjungos ir Tėvynės vienybės fronto koalicija. 1999 pabaigoje prezidentu tapo Pilietinės radikalų sąjungos vadovas F. de la Rúa.
1406
Argentina 21 amžiuje
Fernando de la Rúa teko spręsti pramonės nuosmukio, sumažėjusio eksporto, prekybos deficito, didėjančio nedarbo problemas. Bankų krizė 2001 11 sukėlė finansų paniką (šalis buvo priversta pasiskelbti nemokia ir gavo finansinę pagalbą iš Tarptautinio valiutos fondo). Po kruvinų riaušių Fernando de la Rúa 2001 12 buvo priverstas atsistatydinti. Pasikeitus bent keliems laikiniesiems prezidentams 2002 laikinuoju šalies vadovu tapęs Eduardo Duhade ekonomikos reformomis stabilizavo padėtį, sumažino infliaciją. 2003 Argentinos prezidentu išrinktas peronistinei Teisingumo partijai atstovaujantis N. C. Kirchneras. Jam valdant ekonominė krizė buvo įveikta (be kita ko, pradėtos nacionalizuoti anksčiau privatizuotos pramonės įmonės), sumažėjo valstybės skola, infliacija, korupcija (šalies BVP 2003–08 kasmet didėjo po 9 %). 2007 N. C. Kirchnerą prezidento poste pakeitė jo žmona C. Fernández de Kirchner (2011 perrinkta). 2010 Argentinoje legalizuotos tos pačios lyties asmenų santuokos.
Argentinos prezidento Mauricio Macri (dešinėje) ir JAV prezidento Donaldo Trumpo susitikimas Buenos Airėse (2018 11 30)
C. Fernández de Kirchner valdymo pabaigoje šalies ekonominė padėtis vėl ėmė blogėti. 2015 Argentinos prezidentu išrinktas buvęs Buenos Airių meras Mauricio Macri (atstovavo dešiniojo centro partijai Respublikinis pasiūlymas). Griežtomis taupymo priemonėmis jis siekė mažinti biudžeto deficitą, 2018 padidino žemės ūkio produktų eksporto mokesčius, sušvelnino darbo įstatymus. 2019 Mauricio Macri pralaimėjo prezidento rinkimus Teisingumo partijos kandidatui Alberto Fernándezui (2003–08 buvo ministru pirmininku). Infliacijai šalyje pasiekus 140 % ir beveik pusei gyventojų atsidūrus žemiau skurdo ribos, 2023 12 prezidento rinkimus laimėjo dešiniosios pakraipos ultraliberalus ekonomistas Javieras Milei.
Nuo 1945 Argentina yra Jungtinių Tautų, nuo 1948 – Amerikos valstybių organizacijos narė.
2271
L: A. Yungue Breve historia de los Argentinos Buenos Aires 1957; Očerki istorii Argentiny Moskva 1961; E. Hall The Land and the people of Argentina Philadelphia 1962; L. S. Šejnbaum Argentinskij ėtnos: Ėtapy formirovanija i razvitija Moskva 1984; Politik und Geschichte in Argentinien und Guatemala (19/20 Jh.) Frankfurt am Main 1994.
Argentinos konstitucinė santvarka
Argentinos partijos ir profsąjungos
Argentinos ginkluotosios pajėgos