Argentnos teãtras. Teatro elementų turėjo indėnų šokiai ir religinės apeigos. 16–17 a. jėzuitų misionieriai ir ispanų konkistadorai rengė teatralizuotas religines procesijas, vaidinimus pagal Biblijos tekstus (misterijas, autosakramentales); dvaruose ir mokyklose vaidino mėgėjų trupės. Nuo 1747 vaidinimus pradėta rengti Buenos Airių centrinėje aikštėje. 1783 Buenos Airėse įkurtas Ranchería teatras. 18 a. pabaigoje Argentinos teatruose išpopuliarėjo muzikinės komedijos žanrai (sainetės, tonadiljos). Po 1884 daugiausia buvo vaidinamos L. A. Morante’s (g. 19 a. pirmoje pusėje), C. Enríquezo (1769–1824) ir kitų dramaturgų pjesės apie indėnų laisvės kovas. Argentinos nacionalinio teatro atsiradimas susijęs su profesionaliosios cirko trupės (vadovas aktorius J. Podestá, 1858–1937) pastatyta pantomima Chuanas Moreira (1884, pagal E. Gutiérrezo, 1855–90, feljetoną). 1902 ši trupė statė romantinės krypties melodramas, romanų inscenizacijas, kurių pagrindinis herojus – prieštaraujantis įsigalėjusiai valdžiai gaučas. Tais pačiais metais iš J. Podestos trupės Buenos Airėse susikūrė Nacionalinis teatras (pirmasis Lotynų Amerikoje; veikė 1902–14). Teatro repertuare buvo komedijų (E. Soria, 1873–1936, E. Garcíjos Velloso, 1880–1938, M. Coronado, 1850–1918, J. L. Pagano, 1875–1964) ir dramų (R. J. Payró, 1867–1928, A. Ghiraldo, 1875–1946, V. Martínezo Cuitiño, 1887–1964, P. E. Pico, 1882–1945). Aktoriai: T. Guevara (1798–1873), J. A. Casacuberta (1798–1849), J. Podestá, E. Alipi (1885–1942). 20 a. pradžioje teatre statytos realistinės pjesės (F. Sanchezo, 1875–1910), buvo populiarios sainetės, atspindėjusios to meto realijas. Jas kūrė K. M. Pacheso (1881–1924), A. Vacarezza (1896–1959), F. Defilippi Novoa (1892–1930). Vėliau paplito nauja dramaturgijos forma – groteskas. 1925–40 veikė dramaturgų vadovaujamos nedidelės eksperimentinės trupės, kūrėsi nauji teatrai. Po 1945 Argentinoje veikia trijų tipų teatrai: privatūs (atsirado po 1920), nepriklausomi (nuo 1930) ir valstybiniai (po 1936). Iš nepriklausomų teatrų populiarus Žmonių teatras (El Teatro del Pueblo), kuriame eksperimentavo R. Arltas (1900–42), A. Discépolo (1887–1971). Valstybiniai teatrai: Nacionalinis komedijos teatras (įkurtas 1936) ir Municipaliteto teatras (įkurtas 1943) Buenos Airėse. 1950–60 klestėjo nepriklausomos teatro trupės (Fray Mocho, Nuevo Teatro, Teatro Estudio, La Máscara), propagavusios nacionalinę dramaturgiją (C. Gorostizos, 1920–2016, A. Cuzzanio, 1924–90, A. Lizarragos, 1919–82, J. C. Ghiano, 1920–90, kūriniai); spektakliuose buvo laikomasi Europos avangardinio teatro tradicijų, atspindimos vietos aktualijos. 1960–70 Argentinoje vyravo vadinamasis literatūrinis teatras (teatro del grabador), kuriam būdinga absurdo dramaturgijos, A. Artaud žiaurumo teatro ir B. Brechto epinio teatro sintezė. Literatūrinio teatro dramaturgai ir režisieriai: C. Sonigliana (g. 1932), O. Loveras (g. 1919), C. Gorostiza, S. Benavente, R. Cossa (g. 1934), R. Tolesnikas (g. 1935), G. Rozenmacheris (1936–70), E. Pavlovsky (1933–2015) ir kiti. 7 dešimtmetyje daugelis teatralų buvo persekiojami, todėl emigravo iš šalies. Kaip reakcija į tai 1981 buvo įkurtas Atvirasis teatras (Teatro Abierto). Šiuolaikinio Argentinos teatro režisieriai (Luisa Vehil‑Esteban Serrador, N. I. Menta, F. Petrone, L. Membrivesas) stato Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų moderniąją dramaturgiją. Nuo 8 dešimtmečio pabaigos Buenos Airėse ir kituose Argentinos miestuose rengiami regioniniai, nacionaliniai ir tarptautiniai teatro festivaliai. Nuo 1948 veikia Nacionalinis teatro institutas (nuo 1958 Nacionalinė muzikos ir dramos konservatorija), nuo 1965 Municipaliteto teatro mokykla.
237
Argentinos kultūra
Argentinos konstitucinė santvarka
Argentinos partijos ir profsąjungos
Argentinos ginkluotosios pajėgos