argumeñtas (lot. argumentum – įrodymas, įrodymo pagrindas), logikoje – įrodomąją tezę pagrindžiantis teiginys. Gali būti sąryšingų teiginių (aksiomų, postulatų, principų, dėsnių, taisyklių) visuma. Argumentu įrodomas teiginių, teorijų teisingumas. Įrodymo argumentai turi būti teisingi, pakankami, nepriklausomi nuo tezės, sistemingai išdėstyti. Norint įrodyme išvengti begalybės įvedama pagrindimo riba ir pagrindiniais laikomi tie argumentai, kurie neįrodomi turimosios teorijos priemonėmis (paimti iš kitų teorijų, intuityviai ir empiriškai neaiškūs). Dedukciniuose moksluose pradiniai argumentai vadinami aksiomomis. Neloginiai argumentavimo būdai (ginčijamų klausimų sprendimas grasinant karine jėga) nepateisinami arba pateisinami socialinio bei moralinio teisingumo požiūriu (altruizmas, gailestingumas verčia jėga tramdyti potencialų agresorių).
314