ãrija (it. aria), aiškios formos ir struktūros operos, oratorijos arba kantatos epizodas solistui su instrumentų pritarimu. Pirmųjų italų operų arijos buvo panašios į kanconetę (sudaryta iš kelių padalų su basso ostinato). 17 a. viduryje Venecijos operoje arija – 4–5 posmų daina su instrumentinėmis riturnelėmis. Nuo 17 a. pabaigos operoje pradėjo vyrauti virtuozinė aria da capo. Jos vidurinioji dalis sudaro kontrastą su kraštinėmis, o 3 dalis neužrašoma, tik nurodoma ariją kartoti nuo pradžių (da capo). Kartodami dainininkai melodiją varijuodavo, puošdavo koloratūromis.
Baroko muzikoje susiklostė arijos rūšys: aria di bravura, aria di coloratura – šaunioji, koloratūrinė virtuozinė arija, aria cantabile – dainingoji, elegiškoji, puošnioji arija, aria di carattere – patetiškoji, energinga charakteringoji arija, aria parlante – rečitatyvinė arija ir kitos. 18 a. opera buffa įsivyravo dvidalės arijos (pirmoji dalis lėta, antroji – greita). Klasicizmo laikotarpiu ir vėliau buvo kuriamos 2 dalių, rondo ir sonatos formos arijos. 18–19 a. atsirado savarankiška koncertinė arija.