arijonai

arijõnai, arijonzmas, krikščionybės srovė. Atsirado 4 amžiuje. Rėmėsi Aleksandrijos kunigo Arijaus (apie 256–336) skelbta Švenčiausiosios Trejybės koncepcija, neigiančia Jėzaus Kristaus dieviškumą; Jėzus Kristus Dievui prilyginamas tik dėl dorovinio tobulumo. Nikėjos I susirinkimas (325) ir Konstantinopolio I susirinkimas (381) arijonizmą pasmerkė kaip ereziją. Ilgiausiai arijonai išsilaikė kai kuriose Vakarų Europos valstybėse (iki 7 a.); stabdė Romos bažnyčios įtakos plitimą Vidurio Europoje. Per reformaciją arijonizmas atgimė Vokietijoje, Šiaurės Italijoje, Šveicarijoje.

šv. Ambraziejus išvaro arijonus iš Milano (bareljefas, 16 a., Porta Romana, Milanas)

Arijonai Lietuvoje ir Lenkijoje

16 a. arijonai, kaip ir antitrinitoriai, Lietuvoje ir Lenkijoje reiškėsi kaip viena reformacijos krypčių (greta Evangelikų Liuteronų Bažnyčios ir Evangelikų Reformatų Bažnyčios). 1565 Pińczówo sinode arijonai atsiskyrė nuo reformatų ir pasivadino Lenkijos broliais (Lenkijoje), Lietuvos broliais (Lietuvoje). Po 1565 susiformavo savarankiška Bažnyčia. Lietuvoje didžiausios arijonų bendruomenės buvo Kėdainiuose ir Tauragėje; įtakingiausias globėjas – Žemaitijos seniūnas Jonas Kiška. Vėliau arijonų sąjūdis įgijo visuomeninių politinių bruožų (reikalavo panaikinti luomus, baudžiavą, spausdino knygas). Reformatų ir katalikų persekiojami arijonai po 1661 paliko Lietuvą ir Lenkiją. Persikėlė į Prūsiją, Nyderlandus, vėliau į Angliją, Šiaurės Ameriką; ilgainiui susiliejo su kitomis protestantizmo srovėmis.

2211

-arijonybė