armas, žemės dirbimas plūgu (anksčiau arklu, žagre). Viena seniausių ir svarbiausių agrotechnikos priemonių. Ariant žemės sluoksnis paprastai apverčiamas, trupinamas ir maišomas; taip purenama dirva, naikinamos piktžolės, dirvoje skatinamas aerobinis procesas. Arimo gylį lemia dirvos granuliometrinė sudėtis, žemės ūkio augalų biologiniai ypatumai, piktžolių kiekis dirvoje, dirvos sandara ir arimo tikslas.
Arimo būdai
dirvos išarimas arkliu
Pagal gylį arimas skirstomas į seklųjį (iki 20 cm), normalųjį (21–25 cm), gilųjį (26–30 cm) ir plantažinį (labai gilų, 80 cm). Pagal paskirtį būna šie arimo tipai: aparimas, atarimas, išarimas, perarimas, priarimas. Aparimu į žemę įariama mėšlas, žaliajai trąšai skirti augalai (lubinai, rapsai), augalų liekanos (ražienojai, šiaudai, pelai, runkelių lapai, bulvienojai). Atarimu dažniausiai atskiriamas vienas laukas nuo kito, juo ariamas sumetimas. Išarimu į dirvos paviršių išverčiami gumbai, šakniavaisiai, suartame lauke daromos vagos vandeniui nubėgti, išverčiamas poarmeninis sluoksnis ir storinamas armuo. Perarimu dar kartą ariama dirva, supuolusi po žiemos. Priarimu prie lauko arba suarto žemės ploto priariamas gretimas laukas. Tai daroma didinant laukus arba tiesinant jų ribas, kai jos nesutampa su natūraliomis ribomis (keliais, grioviais, miškais, upėmis).
Pagal arimo pobūdį skiriama arimas išmetimu ir arimas sumetimu. Ariant išmetimu laukas ar varsna (lysvė) pradedama arti iš šonų. Ariant sumetimu laukas ar varsna pradedama arti iš vidurio. Pagal konfigūraciją būna šie arimai: varsninis, apsukinis, lygusis, lysvinis. Varsniniu arimu laukas suskirstomas varsnomis (ne mažesnio kaip 20 m pločio), ariamas išilgai, galuose plūgas iškeliamas ir apsukamas tuščiomis; toks arimas yra pats dažniausias. Kiekviena varsna ariama išilgai sumetimu ar išmetimu, kilpiniu paprastuoju, kilpiniu kombinuotuoju ir nekilpiniu kombinuotuoju būdais. Apsukiniu arimu ariama per visą lauką viena kryptimi, pradedama nuo vidurio arba pakraščio. Taip ariamos kalvotos dirvos. Lygiuoju arimu ariama per visą lauką (pakaitomis į abi puses), vagos verčiamos tik į vieną lauko pusę. Naudojami apverčiamieji plūgai. Taip ariant nebūna sumetimų ir išmetimų. Lysviniu arimu laukas ariamas 8–20 m pločio lysvėmis. Ariama nedrenuotose, užmirkstančiose su nelaidžiu podirviu dirvose.
1 – kilpinis kombinuotasis arimas, 2 – nekilpinis kombinuotasis arimas, 3 – apsukinis arimas išmetimu sujungiant kampus
rudeninis arimas traktoriumi
Pagal laiką arimas būna: rudeninis, ankstyvasis, vėlyvasis, pavasarinis, priešsėjinis. Rudeniniu arimu dirva ruošiama vasarinių augalų sėjai. Ji apverčiama ir purenama per visą armenį. Svarbiausias uždavinys – supurenti susigulėjusį per vegetacijos periodą armenį, kad pagerėtų oro režimas, suaktyvėtų mikroorganizmų veikla, žemė pasidarytų puri, tinkama pavasarį pasėtų augalų šaknims augti, su žeme gerai susimaišytų organinės liekanos, suvienodėtų dirvos derlingumas. Ankstyvuoju arimu (iki rugsėjo vidurio) ariamos piktžolėtos, sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvos, vėlyvuoju arimu (spalio antroje pusėje) – mažiau piktžolėtos ir lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvos.
Pavasariniu arimu neartos dirvos ariamos pavasarį. Mažina dirvos, ypač lengvesnės, drėgnumą. Sunkiosios dirvos pavasarį yra pakankamai drėgnos, tačiau sausą pavasarį ariamos greitai džiūsta, susidaro grumstai, dėl to blogėja dirvos sandara. Šis arimas vėlina sėjos darbus, dėl to mažėja derlius. Priešsėjiniu arimu ariama prieš sėją, daugiausia žiemkenčiams, dar ariama susivėlinus nuimti priešsėlio derlių, ruošiant pavasarį dirvą sėjai arba sodinimui (ariama po žiemos supuolusi dirva). Rudenį suartas piktžolėtas juodasis pūdymas pavasarį ir vasarą ariamas sluoksniais (sluoksninis arimas: armuo vis gilinamas kas 2–3 savaites 5–6 kartus per pavasarį ir vasarą). Toks arimas padeda mažinti piktžolių (ypač daugiamečių) kiekį dirvoje, didina jos derlingumą.
pavasarinis arimas traktoriumi
Pagal plūgo tipą arimas būna beverstuvis, kultūrinis, dvisluoksnis ir trisluoksnis. Beverstuviu arimu ariama plūgu be verstuvių; žemė purenama, bet neapverčiama (arimo gylis 35–50 centimetrų). Sulaiko drėgmę dirvoje, todėl taip ariama ten, kur mažai kritulių (Lietuvoje taip neariama). Kultūriniu arimu ariama plūgu su priešplūgiu, gerai apverčiama žemė. Tinka velėninei, neskustai ražieninei dirvai, lengvina šios dirvos parengimą sėjai. Dvisluoksniu arimu ariama specialiu plūgu, turinčiu po du ta pačia vaga ariančius korpusus. Ariant dvisluoksniais plūgais neskustas ražienines ar velėnines dirvas geriau užariamos augalų liekanos ir giliau įterpiamos piktžolės. Trisluoksniu arimu ariama specialiu plūgu, kuris viršutinį puveningą dirvos sluoksnį (armenį) apverčia ir palieka jos paviršiuje, o po juo esantį išplautą nederlingą sluoksnį sukeičia su giliau esančiu įplautuoju, gerokai derlingesniu. Norint padidinti dirvos derlingumą taip ariama 35–40 cm gyliu.
445
Arimas Lietuvoje
Lietuvoje arimas išplito pirmame tūkstantmetyje pradėjus naudoti gyvulių traukiamus arimo padargus. Iš pradžių dirvos artos vieną kartą, pradėjus žemę tręšti – du kartus per metus; 16–20 a. dirvą ardavo du tris kartus per metus. Pirmą kartą arta pavasarį (riekimas), antrą – birželio mėnesio pabaigoje (kartojimas), trečią – rugpjūčio mėnesio viduryje (trejojimas). Tris kartus arė žiemkenčiams, vasarojui – du kartus (pirmą kartą nuėmus žiemkenčius ir pavasarį), linams – vieną kartą; po kiekvieno karto akėdavo. Pūdymą ardavo sumetimu, t. y. vagas versdavo į varsto (varsnos) vidų, o vasarieną – išmetimu, t. y. į kraštus, vaga likdavo viduryje. Lygias ir šlapias dirvas ardavo užuoganomis – dviejų pirmųjų vagų žemę suversdavo į sumetimą, o užbaigdavo išmetimu (išvage) vandeniui nutekėti.
aria arkliais (1925)
Senovėje prieš arimą aukodavo aukas žemės deivei Žemynai ir kitoms dievybėms (Pergrubiui, Perkūnui, Žvaigždikiui). Dažniausiai aukodavo kiaulę, kuri simbolizavo žemės knisimą, rausimą. Po to, pabučiavęs žemę, artojas apie visą lauką apvarydavo vagą, kad apsaugotų nuo blogųjų jėgų. Pirmojoje vagoje apardavo gabalėlį duonos, kiaušinį. Ilgainiui šie papročiai išnyko.
2691
-sumetimas