árklas, vienadantis žemės arimo ir purenimo įrankis. Juo žemė verčiama į abi puses (vaga neapverčiama). Naudotas daugelyje kraštų, ypač Vakarų ir Pietų Europoje. Arklo ranktūriai su rankenomis daryti iš dviejų pušies šaknų ar medžio dvišakumo. Prie ragočiaus tvirtindavo jaučių jungą ar dvi ienas (arkliui), netoli rankenų į grąžulą įtaisydavo išarą, kurios apačioje buvo geležinis ar medinis (apkaltas skarda) noragas. Senovinio medinio arklo dalis, rasta Šventosios gyvenvietėje (dabar Palangos dalis), datuojama antru tūkstantmečiu prieš Kristų – vienas ankstyviausių arklų Europoje. Geležinių noragų (kastuvėlio formos) rasta Šveicarijos pilkapyje (Lenkijoje, netoli Suvalkų) 2–3 a. kape. Nuo 7–8 a. pradėti naudoti liežuvėlio formos pasmailintu galu noragai ypač paplito antro tūkstantmečio pradžioje. Lietuvoje būdingiausias šios formos noragas rastas Maišiagalos piliakalnyje. 19 a. arklą pakeitė geležinis vagotuvas. Iki 20 a. pradžios arklas dar naudotas lengvai žemei arti ir šakniavaisiams apkaupti.
arklas, sudarytas iš medžio šakos, karties ir medinių tašų (arklo savininkas ūkininkas Motiejus Naruševišius iš Mankūnėlių kaimo, Seirijų valsčius, 1938, fotografas Antanas Rūkštelė, © Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus)
dviejų jaučių traukiamas arklas: 1 – ragočius, 2 – rankenos, 3 – išara, 4 – noragas, 5 – jungas, 6 – jungo lanketas
2691