arklininkỹstė, gyvulininkystės šaka, apimanti arklių veisimą, jų genotipo gerinimą, auginimą ir naudojimą darbui bei sportui. Kai kuriose šalyse (Argentinoje, Baškirijoje, Jakutijoje, Kazachijoje, Mongolijoje) daug arklių auginama mėsai, pienui, odai, gydomiesiems preparatams gaminti. Iš kumelių pieno gaminamas maistingas pieno produktas – kumysas. Arklininkystė visais laikais buvo viena svarbiausių gyvulininkystės šakų. Ilgą laiką daug arklių auginta karo reikalams. Arklius veisia, gerina ir augina žirgynai, ūkininkai. Arklių mėšlas – gera trąša. Manoma, kad arkliai prijaukinti ne vėliau kaip 5 000 pr. Kr. miškastepių ir stepių genčių, gyvenusių tarp Dniepro ir Kazachijos šiaurinės dalies. Jau penkto tūkstantmečio prieš Kristų viduryje prie Volgos vidurupio gyvenantys gyventojai laikė dideles arklių bandas. Pasak M. B. Gimbutienės, būtent arklininkystė padėjo praindoeuropiečiams penkto tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje užkariauti stepes į šiaurę nuo Juodosios jūros ir, sumišus su vietos gyventojais, virsti indoeuropiečiais bei ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų užvaldyti didelę Europos ir Azijos teritoriją. Plėtojantis žemės ūkiui, karybai, vėliau ir pramonei arklių paskirtis ir tipai įvairiose šalyse keitėsi, ilgainiui atsirado jojamųjų, ristūnų, sunkiųjų arklių kultūrinių veislių. Iš Europos šalių arklininkystė (ypač arklių veislininkystė) išplėtota Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje.
3157