Árkties geogrãfinių tyrmų istòrija
Atradimai
F. Nanseno ekspedicija ruošiasi šunimis kinkytomis rogėmis pasiekti Šiaurės ašigalį (1895 03 14)
Seniausių žinių apie Arktį yra graikų keliautojo Pitėjo Masiliečio (4 a. pr. Kr.) kelionių knygos ištraukose (knyga neišliko). 9 a. normanai pasiekė Baltąją jūrą, 10 a. atrado Grenlandiją, 11 a. nuplaukė į Baffino jūrą. 12–13 a. Šiaurės Rusios žvejai (pomorai) pasiekė Naująją Žemę, Karos jūrą. 15–16 a. jūrininkai ėmė ieškoti šiaurinių jūros kelių į Indiją ir Kiniją. Į šiaurę nuo Šiaurės Amerikos esančias jūras (Šiaurės vakarų jūrų kelią) tyrė Anglijos jūrininkai: G. Caboto (1497 atrado Bretono Kyšulio salą, Niufaundlandą), M. Frobisheris (1578 atrado Baffino Žemę), J. Davisas (1587 – Daviso salą), H. Hudsonas (1611 – Hudsono įlanką), W. Baffinas (1616 – Baffino jūrą), į šiaurę nuo Eurazijos (Šiaurės rytų jūrų kelią) – H. Willoughby, R. Chancelloras, S. Borough, H. Hudsonas (Anglija), W. Barentsas (Olandija).
17 a. Rusijos pirkliai ir jūrininkai plaukiojo Sibiro pakrantėmis. 1648 S. Dežniovas su Fedotu Popovu apiplaukė Sibiro šiaurės rytines pakrantes ir atrado sąsiaurį tarp Azijos ir Šiaurės Amerikos (atradimas nebuvo žinomas iki 18 a. vidurio). 1728 V. J. Beringas ir A. Čirikovas dar kartą atrado šį sąsiaurį, vėliau pavadintą Beringo vardu. 1732 M. Gvozdevas ir J. Fiodorovas atrado Aliaską. 1742 S. Čeliuskinas pasiekė šiauriausią kyšulį (Čeliuskino kyšulys), Taimyro pusiasalį. 1765 V. Čičiagovas nukeliavo iki 80° 26′ šiaurės platumos į šiaurės vakarus nuo Špicbergeno. 1733–43 Arktį tyrė Didžioji Šiaurės ekspedicija (Rusija), kurioje dalyvavo V. J. Beringas, Ch. Laptevas ir D. Laptevas, S. Malyginas, V. Prončiščevas; jie sukartografavo Sibiro ir Aliaskos krantus. 1821–24 F. Litke (Rusija) ištyrė ir aprašė Naujosios Žemės krantus, Barentso jūros rytinę dalį, Baltąją jūrą. 1820–24 P. Anžu ir F. Vrangelis (Rusija) tyrė Šiaurės rytinę Aziją.
tragiškai žuvusios J. Franklino ekspedicijos paieškose dalyvavę jūrininkai: (iš kairės į dešinę) Sherardas Osbornas, Allardas, Francis Leopoldas McLintockas, Thomas C. Pullenas, Georgeʼas Henry Richardsas
1819–22, 1825–27 J. Franklinas (Didžioji Britanija) tyrė Šiaurės Amerikos pakrantes. 1831 J. C. Rossas (Didžioji Britanija) atrado Šiaurės magnetinį polių. 1872–74 Šiaurės rytų kelią bandė nuplaukti C. Weyprechtas ir J. Payeris (Austrija). 1878–79 laivu Vega N. A. E. Nordenskiöldas (Švedija) pirmasis nuplaukė Šiaurės rytų jūrų kelią iš Atlanto į Ramųjį vandenyną (žiemodamas 1 kartą). Šiaurės vakarų jūrų kelią bandė nuplaukti anglų jūrininkai J. Rossas (1818), W. E. Parry (1819–24), J. Franklinas (1845; laivais Erebus ir Terror). Tragiškai žuvusios J. Franklino ekspedicijos ieškojo apie 40 ekspedicijų; per vieną tų kelionių 1853 R. J. McClure’as (Didžioji Britanija) patvirtino, kad toks kelias yra. 1903–06 laivu Gjöa R. Amundsenas (Norvegija) pirmasis jį nuplaukė iš rytų į vakarus.
Į Šiaurės ašigalį
Šiaurės ašigalį pasiekti bandė: 1827 W. E. Parry ir J. C. Rossas, 1876 G. S. Naresas (Didžioji Britanija), 1893–97 F. Nansenas (Norvegija) laivu Fram, 1897 S. A. Andrée (Švedija) oro balionu. 1909 į Šiaurės ašigalį (iki 89° 55′) nukeliavo R. E. Peary (Jungtinės Amerikos Valstijos) šunų kinkytomis rogėmis. 1914–15 B. Vilkickio vadovaujami Rusijos ledlaužiai Taimyr ir Vaigač nuplaukė Šiaurės rytų jūrų kelią iš rytų į vakarus. 1926 iki Šiaurės ašigalio R. E. Byrdas (Jungtinės Amerikos Valstijos) nuskrido lėktuvu, R. Amundsenas (Norvegija), U. Nobile (Italija) ir L. Ellsworthas (Jungtinės Amerikos Valstijos) – dirižabliu Norge. 1928 G. H. Wilkinsas ir C. B. Eielsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) per Arkties vandenyną lėktuvu nuskrido iš Aliaskos į Špicbergeną. 1932 O. Šmidto (SSRS) vadovaujama ekspedicija ledlaužiu Sibiriakov nuplaukė Šiaurės rytų jūrų kelią iš vakarų į rytus per vieną navigaciją.
Roberto Peary vadovaujamos ekspedicijos dalyviai Šiaurės ašigalyje (1909): (iš kairės į dešinę) Oogueahas, Ootahas, Matthew Hensonas, Equinquahas, Seegloo
1944 Kanados ledlaužis St. Roch nuplaukė Šiaurės vakarų jūrų kelią iš rytų į vakarus per vieną navigaciją. 1958 Jungtinių Amerikos Valstijų povandeninis atominis laivas Nautilus nuplaukė iki ašigalio po ledu, 1959 – USS Skate ties ašigaliu išplaukė į paviršių. 1977 ašigalį pasiekė SSRS atominis ledlaužis Arktika, 1992 – Švedijos ledlaužis Oden.
automobilis amfibija Jemelia-3
2009 03 20 nuo Sedovo salyno (Šiaurės Žemės dalis) startavo ir per 38 d. Šiaurės ašigalį pasiekė pirmoji ratinėmis antžeminėmis transporto priemonėmis keliavusi ekspedicija MLAE-2009 (vadovas ir automobilių amfibijų projektuotojas rusų poliarinių sričių tyrinėtojas Vasilijus Jelaginas); jis su 6 bendražygiais (Sergejumi Larinu, Afanasijumi Makovnevu, Nikolajumi Nikulšinu, Vladimiru Obihodu, Aleksejumi Škrabkinu, Aleksejumi Ušakovu) amfibijomis Jemelia-1 ir Jemelia-2 (turėjo dyzelinius variklius, žemo slėgio padangas ir krovinines priekabas) įveikė 2033 kilometrus. Po dvejų metų buvo surengta ekspedicija MLAE-2011 (su Jemelia-3 ir Jemelia-4). 7 dalyvių įgula iš Dudinkos (Rusija) per Šiaurės ašigalį nukeliavo iki Resolute Bay (gyvenvietė Cornwallio saloje Kanados Arktiniame salyne, Kanada).
Moksliniai tyrimai
Reguliarūs Arkties moksliniai tyrimai pradėti Tarptautiniais poliariniais metais – 1882–83 (dalyvavo 8 valstybės) ir 1932–33 (13 valstybių).
1937 I. Papaninas įkūrė pirmą Arkties tyrimo stotį ant dreifuojančio ledo – Severnyj Polius 1. Nuo to laiko rusų dreifuojančios stotys steigiamos Arkties ir Antarkties mokslinių tyrimų instituto iniciatyva. Veikia 2–3 m. (kartais trumpiau, jei ledo lytis suyra). Dreifuojančios stoties įgulą (keičiama kasmet) sudaro apie 15 mokslininkų. Nuo 1937 stočių įrengta daugiau kaip 40, jose dirbo daugiau kaip 800 tyrėjų; viena paskutinių – Severnyj Polius-2015.
21 a. pradžioje Arktyje veikia daugiau kaip 200 dreifuojančių stočių (iš jų daug automatinių radiometeorologijos stočių); vykdo okeanologinius, glaciologinius, hidrocheminius, hidrofizinius, biologinius, meteorologinius ir kitus tyrimus. Daugiausia stočių priklauso Arkties tarybos (įkurta 1996) narėms (Danijai, Islandijai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Kanadai, Norvegijai, Rusijai, Suomijai, Švedijai).
Dauguma 21 a. pradžios mokslinių tyrimų Arktyje susiję su klimato kaita, jos padariniais ir prognozėmis. Nuo 1970 žiemos orų temperatūros (jos kyla greičiau nei vasaros) Aliaskoje ir Vakarų Kanadoje pakilo 3–4 laipsniais. Globalus oro temperatūros kilimas sukelia spartėjantį ledynų tirpimą (per 1979–2002 laikotarpį Grenlandijos ledyninis skydas sumažėjo apie 16 %; nuo 21 a. pradžios Pasaulinis jūros lygis pakilo apie 8 cm), jūros ledo ploto mažėjimą (nuo 20 a. 9 dešimtmečio pradžios sumažėjo apie 8 %; skatina krantų erozinius procesus), amžinojo įšalo temperatūrinius pokyčius (intensyvėja termoerozijos procesai, atitirpstantis gruntas turi įtakos šlaitų pusiausvyrai, hidrologiniam režimui, statinių pagrindo stiprumui). Pasak mokslininkų prognozių, jei ištirptų visi Grenlandijos ledynai, Pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 7 metrais.
Lietuviai
Arkties mokslinėse ir pažintinėse ekspedicijose dalyvauja ir lietuviai, daugiausia Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkai, doktorantai, studentai. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje mokslinėse ekspedicijose į Arkties vandenyną yra dalyvavęs A. E. Trimonis. 2005 Svalbardo pietinėje dalyje esančioje Hornsundo įlankoje povandeninius biologinius tyrimus atliko Sergejus Oleninas ir Darius Daunys. Vėliau tyrinėjimai buvo vykdomi Islandijoje, Grenlandijoje, Barenco jūros Kolgujevo saloje. Tyrimai apėmė akustinį dugno skenavimą, vandens cheminių ir fizinių savybių nustatymą, ornitologinius, genetinius, mikrobiologinius ir kitus tyrimus, palydovinių metodų tikslumo tikrinimą lauko sąlygomis ir kita.