kompozitorius Komitasas
kompozitorius A. Chačaturianas
Armnijos mùzika
Senoji muzika
armėnas groja dūduku
Yra duomenų (uolų piešiniai), kad Armėnijoje buvo muzikuojama antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Archeologai atkasė antro–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų muzikos instrumentų. Armėnų, graikų ir kiti istorikai mini, kad armėnų karalių ir kunigaikščių rūmuose būta profesionalių muzikantų ir šokėjų, šventyklose – solistų ir chorų, dalyvavusių religinėse apeigose. Pirmuosiuose armėnų istoriografiniuose veikaluose (5 a.) pateikiama duomenų apie 4–3 a. pr. Kr. armėnų valdovų rūmų ir šventyklų muzikinę kultūrą, ištraukų iš istorinių ir mitologinių epų, cituojamos stabmeldiškos religinės apeiginės giesmės. Senųjų darbo, apeiginių, herojinių ir lyrinių dainų fragmentų yra Sasuniečių epų cikle. Armėnų muzikos nacionalinis savitumas (monodinė faktūra, svarbiausių raiškos priemonių sistema), pradinės jos rūšys (rūmų, religinė, valstiečių, profesionalių liaudies muzikantų – gusanų, vipasanų muzika) susiklostė 4–3 a. prieš Kristų.
Senoji muzika daugiausia monodinė, turi daugiabalsės muzikos elementų, didelę dermių įvairovę, sudėtingos ritmikos (paplitę įvairūs mišrūs ritmai); visos muzikos formos dažnai grindžiamos motyvų, temų plėtote. Šiai muzikai būdinga intonacinis nuoseklumas, išraiškos santūrumas. Muzikos instrumentai: aerofonai – blūlas (arba sringas), dūdukas, zurna, parkapzukas, švi; chordofonai – kamanča, kamanas, pandiras, sazas, kanūnas; membranofonai – tmbukas, dholas, dapas (paplitę įvairūs šių instrumentų ansambliai).
Profesionaliosios bažnytinės muzikos susiklostymas
Po krikščionybės priėmimo (301) iš muzikinio folkloro ir stabmeldžių kulto giesmių klostėsi profesionalioji bažnytinė muzika (žanrai – šarakanas, tahas, liturginė giesmė). Nuo 4 a. vienuolynų mokyklose buvo mokoma giedoti ir kurti giesmes. Vieni pirmųjų bažnytinės muzikos kūrėjų ir mokytojų buvo Mesropas Maštocas ir Sahakas Partevas (4–5 a.), Hovhanas Mandakuni (5 a.), Komitasas (6–7 amžius). 5–8 a. atsirado muzikos teorijos ir estetikos veikalų, imta tirti dermes. Stepanosas Siuneci (8 a.) išrado vadinamąją chazų notaciją (buvo vartojama iki 15, kai kur – iki 18 amžiaus). Viduramžiais suklestėjo gusanų kūryba (būdingi žanrai – hairenai, antunai), paplito pasaulietiniai tahai. Garsėjo ašuhai (ašikai) Sajat Nova (A. Sajadianas, 1712–95) ir Dživani (S. Levonianas, 1846–1909). 1813 kompozitorius H. Limončianas (1768–1839) sukūrė naująją armėnų notaciją (ja perrašyta dauguma senosios bažnytinės muzikos kūrinių).
Profesionaliosios pasaulietinės muzikos raida
19 a. antroje pusėje pradėta plėtoti daugiabalsę muziką, dažnai grindžiamą praeities muzikine kūryba; susikūrė profesionalių muzikos teatro trupių, europietiškų muzikos ansamblių, chorų; pradėta rinkti ir harmonizuoti liaudies dainas. 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios kompozitoriai: T. Čuchačianas (pirmosios nacionalinės operos Aršakas II autorius, 1868), K. Kara Murza (1853–1902), M. Jekmalianas (1856–1905), N. Tigranianas, Komitasas (armėnų muzikos klasikos pagrindėjas), A. Spendiarianas (armėnų simfoninės muzikos pradininkas), A. Tigranianas, S. Melikianas (1880–1933), R. Melikianas (1883–1935), S. Barchudarianas (1887–1973), A. Ter Gevondianas (1877–1961); dainininkai N. Papajan (1868–1906), A. Šachmuradianas (1878–1939); smuikininkas H. Nalbandianas (1871–1942). Savita harmonija, ritmika, orkestruotė būdinga žymiausio armėnų kompozitoriaus A. Chačaturiano kūrybai. Operų, baletų, muzikinių komedijų, simfoninės ir kamerinės muzikos kūrinių sukūrė H. Stepanianas (1897–1966), A. Aivazianas (1902–75), L. Chodža-Einatovas (1904–54), G. Jehiazarianas (g. 1908), A. Harutiunianas (g. 1920), A. Babadžanianas, E. Mirzojanas, Dž. Ter Tatevosianas (g. 1926), A. Terterianas (1929–94), E. Hovhanisianas (1930–98), T. Mansurianas (g. 1939), V. Sharafyanas (g. 1966). Atlikėjai: dainininkai – H. Danielian (1893–1958), Š. Taljanas (1893–1965), P. Lisicianas, T. Sazandarian (g. 1916), L. Zakarian, G. Gasparian (1924–2007), L. Amara (g. 1924), G. Grigorianas, S. Ghazarian (g. 1945), I. Bayrakdarian (g. 1974); dirigentai – A. Melik Pašajevas (1905–64), M. Tavrizianas (1907–57), O. Durianas, H. Čekidžianas (g. 1928); smuikininkai – A. Gabrielianas (1899–1983), Ž. Ter Merkerianas (g. 1936), R. Aharonianas (g. 1947); violončelininkės – M. Abrahamian (g. 1932), K. Georgian (g. 1944). Muzikologai: V. Korganovas (1865–1934), A. Adamianas (1884–1956), C. Kušnarianas (1890–1960), A. Šahverdianas (1903–54), G. Tigranovas, R. Atajanas (g. 1915), S. Koptevas (g. 1913), M. Muradianas (1911–87), A. Tatevosianas (g. 1914), N. Šachnazarova (g. 1924), S. Sarkisian (g. 1945).
Muzikinės institucijos
Armėnijos operos ir baleto teatro rūmai Jerevane (1926–53, architektas A. Tamanianas; priekyje – A. Spendiariano paminklas, 1971, skulptoriai H. Čiubarianas, A. Sarkisianas)
Jerevane veikia konservatorija (įkurta 1923), filharmonija (įkurta 1932; turi simfoninį ir kamerinį orkestrus, choro kapelą, liaudies dainų ir šokių ansamblį, styginių kvartetų), Operos ir baleto teatras (įkurtas 1933), Muzikinės komedijos teatras (įkurtas 1942), Radijo ir televizijos simfoninis ir Liaudies instrumentų orkestrai. Muziką tiria Armėnijos mokslų akademijos Meno instituto Muzikos ir Liaudies kūrybos skyriai. Yra Armėnijos kompozitorių sąjunga (įkurta 1933). Atgavus nepriklausomybę Armėnijoje atliekama žymių užsienio armėnų kompozitorių, tarp jų – A. Hovhanesso (1911–2000), H. Perperiano (abu Jungtinės Amerikos Valstijos), A. Terziano (Argentina) kūrinių, koncertuoja armėnų muzikos atlikėjai, gyvenantys užsienyje.
L: C. S. Kušnarjov Voprosy istorii i teorii armjanskoj monodičeskoj muzyki Leningrad 1958; S. Sarkisjan Voprosy sovremennoj armjanskoj muzyki Erevan 1983.
1915
2275
Armėnijos kultūra
Armėnijos konstitucinė santvarka
Armėnijos partijos ir profsąjungos
Armėnijos ginkluotosios pajėgos