Armnų Apãštališkoji Bažnýčia, viena Rytų Bažnyčių, armėnų tautinė Bažnyčia.
Struktūra
5 vyskupijos Armėnijoje ir Kalnų Karabache (3,7 mln. tikinčiųjų), 28 užsienyje (Libane, Sirijoje, Irane, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje ir kitur). Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovas – katolikas (nuo 2000 – Gareginas II), reziduoja Ečmiadzine. Jam pavaldūs patriarchatai Jeruzalėje ir Stambule, katolikatas Libane.
Istorija
Armėnus krikščioninti 1 a. pradėjo apaštalai Tadas ir Baltramiejus (todėl Armėnų Bažnyčia vadinama apaštališkąja). Šv. Grigalius Švietėjas 3 a. pabaigoje apkrikštijo Armėnijos karalių Trdatą III, kuris 301 paskelbė krikščionybę valstybine religija ir pakrikštijo visą Armėniją (ji buvo pirmoji krikščioniška valstybė pasaulyje). Iki 368 Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia priklausė Cezarėjos metropolijai. Siekiant atsiriboti nuo graikų ir sirų įtakos 4 a. pabaigoje į armėnų kalbą pradėta versti maldų ir apeigų tekstus, apie 434 – Šv. Raštą. Atmetusi Chalkedono susirinkime priimtą Jėzaus Kristaus dvejopos prigimties dogmą 451 Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia tapo monofizitinė (monofizitai) ir atsiskyrė nuo Romos Bažnyčios, o 506 – nuo Antiochijos patriarchato ir tapo savarankiška.
Ečmiadzino katedra Vaharšapate (303, perstatyta 480)
šv. Mišios Armėnų Apaštališkojoje Bažnyčioje (Ečmiadzinas)
1316–61 buvo sudariusi uniją su Romos Bažnyčia. Žlugus Kilikijos armėnų valstybei (1375) ir armėnams netekus valstybingumo Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia įtaka išaugo. Vienuolynuose buvo rašomi literatūros ir mokslo veikalai, kaupiami rankraščiai, steigiamos aukštosios mokyklos (Tateve, Sanahine, Ani, Gladzore). 1828 Armėnijos rytinę dalį prisijungusi Rusija siekė sumažinti Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios įtaką (1903 atėmė Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios nuosavybę, bet kilus pasipriešinimui įstatymą atšaukė). Po Armėnijos Respublikos žlugimo 1921 sovietų valdžia uždarė daug bažnyčių. Armėnijai 1991 atkūrus nepriklausomybę Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia atgavo visas teises.
2275