armėnų kalba

armnų kalbà, indoeuropiečių kalbų šeimos šaka.

Paplitimas

Armėnijos valstybinė kalba (kalbančiųjų apie 2,960 mln., 2015). Iš viso pasaulyje kalbančiųjų apie 6,7 mln. (2015).

Istorija

Susiformavo indoeuropiečių kalbų pagrindu, veikiama kaukaziečių, huritų, urartu ir kitų kalbų. Iš negyvųjų jai artimiausios kalbos (spėjama) – anatolų, frigų, sanskrito, iš gyvųjų – graikų, iranėnų, baltų, slavų. Senoji armėnų kalba, grabaras (rašto kalba), vartota kaip literatūros kalba iki 11 a. (Bažnyčios vartojama ir dabar), vidurinė, arba tarpinė, kaip šnekamoji, liaudies kūrybos ir pasaulietinės literatūros kalba – 12–16 a. Naujosios bendrinės armėnų kalbos, ašcharabaro (pasaulietinė kalba, susiformavusi 17–19 a.), yra 2 variantai: rytų (vartojama Armėnijoje bei naujųjų išeivių ir nuo seno Rusijoje, Sakartvele, Irane, Indijoje) ir vakarų (vartojama likusios sen. išeivijos). Esama apie 40 tarmių. Gausu skolinių iš šumerų, kaukaziečių, persų, aramėjų, graikų kalbų. Armėnų kalba – agliutinacinė su analitiškumo elementais (daugiau ašcharabaro vakarų variante).

Turi 6 balsines ir 30 priebalsinių fonemų. Kirtis fiksuotas, žodžio gale. Nėra giminės kategorijos. Rašto paminklai nuo 5 amžiaus. Vartojamas armėnų raštas.

Biblija išversta 1883.

2275