armònikos (vok. Handharmonika), muzikos instrumentai – pučiamieji hemiidiofonai su laisvaisiais (šokčiojančiais) liežuvėliais, be vamzdinių rezonatorių.
Armonikų rūšys, sandara
Bronzos, žalvario arba plieno liežuvėlius virpina oro srovė, tekėdama tam tikrais kanalais. Pagal garso generavimą armonikas galima skirstyti į 3 grupes: fisharmonijos tipo, lūpines, rankines. Fisharmonijos tipo armonikose (fisharmonija, organola, organeta) oras pučiamas arba siurbiamas dumplėmis su amortizacine kamera, kai muzikantas mina pedalus, jo pagalbininkas spaudžia rankines svirtis, arba veikia elektrinis ventiliatorius. Lūpinėmis armonikomis (lūpinė armonikėlė) griežiama pučiant arba siurbiant orą burna. Griežiant rankinėmis armonikomis (diatonine armonika, koncertina, bandonija, klavišiniais ir mygtukiniais akordeonais) oras pučiamas ir siurbiamas rankinėmis dumplėmis be amortizacinės kameros.
Istorija
Armonikos garso šaltinis – laisvas (šokčiojantis) liežuvėlis, virpinamas oro srovės – jau buvo žinomas trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. Tibete, Birmoje, Kinijoje, Laose, Japonijoje ir kitur buvo kinų lūpinių vargonėlių (šengo) tipo muzikos instrumentų su laisvaisiais liežuvėliais ir su rezonatoriais (vamzdeliais). 18 a. 9 dešimtmetyje Europoje pradėta konstruoti instrumentus su laisvaisiais liežuvėliais (C. G. Kratzensteinas, F. Kirschnigkas, G. J. Vogleris, J. N. Mälzelis). Iš daugelio muzikinių žaislų ir muzikos instrumentų, sukonstruotų 19 a. pirmoje pusėje Europoje, reikšmingi buvo G. J. Grenié, A. Häcklio, A. Debaino, C. F. L. Buschmanno padirbti instrumentai. Juos toliau tobulinant atsirado visi vėlesni lūpinių ir rankinių armonikų tipai. Armonikos, paplitusios profesionaliajame ir mėgėjiškajame muzikavime, tapo daugelio tautų muzikos instrumentais.
L: A. Baika Armonikų tipo instrumentai Lietuvoje ir atlikimo metodikos klausimai Vilnius 1984, Kaimo armonikos Vilnius 1994; A. Roth Geschichte der Harmonika. Volksmusikinstrumente Essen 1954.
1860