Arnulf Rainer
Rainer Arnulf (Arnulfas Ráineris) 1929 12 08Baden, austrų tapytojas, grafikas. 1947–49 studijavo Amatų mokykloje Villache. 1949 trumpai mokėsi Taikomosios dailės aukštojoje mokykloje ir Dailės akademijoje Vienoje (1981–95 joje dėstė). Berlyno dailės akademijos narys (nuo 1981). Dailininkų siurrealistų grupuotės Šuns grupė (Hundsgruppe) vienas įkūrėjų (1950).
Kūryba
1948–51 kūrė siurrealistinius piešinius (Vinetu 1950). 1951 nuvykęs į Paryžių susipažino su informel atstovų (G. Mathieu, J.‑P. Riopelle’io, H. H. E. Hartungo, Wolso, kitų) kūryba; pradėjo kurti abstrakčius paveikslus ir piešinius, kuriuos vadino mikrostruktūromis arba atomizacijomis (Atomizacija 1951). 1951–54 sukūrė ciklą Akli paveikslai (iš dalies susijusį su siurrealistų naudotu automatizmo metodu), 1952 – minimalistinių, vos kelių potėpių, paveikslų ciklą Centralizacijos. 1953 pradėjo kurti vadinamuosius užtapymus (šie kūriniai vyravo A. Rainerio kūryboje iki 1965): užtapydavo savo ir savo draugų dailininkų (S. Francio, G. Mathieu, kitų) tuo tikslu jam duotus kūrinius (Raudonas užtapymas 1958); būdinga faktūriška tapysena, ekspresyvūs potėpiai (originalas likdavo beveik nematomas).
20 a. 6 dešimtmetyje susidomėjo religija, misticizmu, sukūrė kryžiaus formos užtapytų paveikslų ciklą (Juodas kryžius 1956). 1964–65, prižiūrimas gydytojų, eksperimentavo su haliucinogenais, sukūrė ryškiaspalvių haliucinacinės atmosferos paveikslų (yra ankstyvųjų siurrealistinių A. Rainerio kūrinių bruožų). 7 dešimtmečio pabaigoje pradėjo kurti vadinamąsias grimasų fotografijas, arba Veido farsus (tai užtapytos fotografijos, kurių modelis buvo pats A. Raineris; Veidas veide 1968–70, Aklas ir nebylus 1969); susidomėjęs kūno kalba, sukūrė užtapytų fotografijų įvairių ciklų (naudodavo ne tik savo, bet ir psichiškai nesveikų žmonių nuotraukas; Baimė 1969–70, Miegas 1973–74). Šiais kūriniais A. Raineris siekė sulaužyti tabu apie tai, kas bjauru, absurdiška, instinktyvu; jais A. Raineris artimas Vienos akcionistams.
20 a. 8 dešimtmetyje A. Raineris pradėjo naudoti ir video, kino priemones, kūrė gestinę pirštų, rankų, pėdų tapybą (Piršto dėmė 1974), užtapydavo įvairių žymių dailininkų (G. Doré, Leonardo da Vinci, F. J. de Goyos, V. van Gogho, F. X. Messerschmidto) kūrinių, kitos tematikos fotografijas (Senefelderio mirties kaukė 1978, Van Gogho portretas 1979). Nuo 9 dešimtmečio A. Rainerio kūriniuose vyrauja religijos, mirties, kankinystės, katastrofų tematika (Kryžius 1980–83, ciklas Kristaus atvaizdai 1980, atominės bombos nusiaubto Hirosimos miesto 72 užtapytų fotografijų ciklas, 1982, Madona su kūdikiu 1995). A. Raineris sukūrė grafikos kūrinių (oforto, sausosios adatos, litografijos, šilkografijos technika), akcijų, medijų meno kūrinių. A. Raineris kūryboje analizavo gyvenimo ir mirties, materijos ir dvasios santykį, daugelyje kūrinių kūniška raiška jungiama su intelektualiais apmąstymais.
Parodos
Dalyvavo San Paulo (1971), Venecijos (1978, 1980) bienalėse, tarptautinėje parodoje Documenta Kasselyje (1972, 1977, 1982).
1179